MOKYKLA – KIEKVIENAM. TAČIAU AR KIEKVIENAM KOKYBIŠKA?

Dideli skirtumai tarp Lietuvos mokinių, besimokančių didmiesčių ir kaimo, lietuviškose ir lenkiškose mokyklose, augančių skirtingoje ekonominėje ir kultūrinėje aplinkoje. Kaip tai pakeisti?

Didžiulis atotrūkis

„Jei būtų vertinami tik didžiųjų Lietuvos miestų lietuviškų mokyklų rezultatai, būtume ne tarp vidutiniokų – lenktume Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalių vidurkį“, – neseniai paskelbto šios organizacijos vykdomo Tarptautinio penkiolikmečių PISA (angl. Programme for International Student Assessment) tyrimo rezultatus komentuoja EBPO PISA valdybos narė dr. Rita Dukynaitė. Deja, mūsų mažuose miesteliuose, kaimuose, taip pat lenkų kalba dėstomose mokyklose aukščiausią lygį pasiekiančių paauglių – išskirtinai mažai.

Būtinybė: „Švietimas Lietuvoje yra visuotinis. Turime orientuotis į tai, kad kiekvienas vaikas darytų pažangą, nors ir suprantant, kad visi kaip Rūta Meilutytė, Asmik Grigorian ar Virginijus Šikšnys nebūsime“, – sako dr. R. Dukynaitė. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Visose trijose PISA tiriamose srityse – skaitymo, matematinio ir gamtamokslinio raštingumo – atotrūkis tarp Vilniaus ir kaimo mokyklų vaikų yra net 75–79 taškai. Pavyzdžiui, matematinio raštingumo srityje vilniečių vidurkis – 514, kitų didžiųjų miestų – 487, miestelių – 462, o kaimo – 435.

„Bendras Vilniaus penkiolikmečių rezultatas gerokai aukštesnis nei Lietuvos vidurkis. Kaimo mokinių pasiekimų aukščiausias lygis neretai prasideda ten, kur sostinės beveik žemiausias“, – konstatuoja R. Dukynaitė. Ji pabrėžia, kad tokie didžiuliai skirtumai kelia susirūpinimą. Tiesa, kai kuriose kitose šalyse jų pasitaiko ir didesnių (Rumunijoje –119, Serbijoje – 116 taškų), tačiau tai, pasak jos, neguodžia.

R. Dukynaitė mini, kad ir kaime yra labai aukštų pasiekimų penkiolikmečių, bet gerokai mažiau nei sostinėje ar didžiuosiuose miestuose. Juose taip pat yra itin žemų pasiekimų mokinių, tik mažiau. Atotrūkį tarp sostinės, didmiesčių ir likusios Lietuvos dažniausiai lemia šeimų, kuriose auga vaikai, socialinio, ekonominio ir kultūrinio (SEK) statuso skirtumai, o labiausiai šis statusas nepalankus miesteliuose, kaimuose. Didesnioji miestų mokinių dalis yra iš aukšto SEK statuso aplinkos. Gyvenantys mažesniuose miesteliuose dažniausiai pasiekia pirmą–ketvirtą pasiekimų (iš šešių PISA tyrime) lygmenį, bet jų didesnioji dalis yra iš žemesnės nei didžiųjų miestų SEK statuso aplinkos. Gyvenantys kaime dažniausiai įveikia tik pirmą–trečią lygmenį, tačiau didžioji jų dalis yra iš žemos SEK statuso aplinkos.

„Kaimo vaikui galimybės ugdytis dažniausiai nepalyginamos su sostinės bendraamžių. Pozityvių poslinkių valstybės mastu tikrai yra: tai mokinio kultūros pasas, specialūs gerinantys edukaciją projektai, kai ir atokiau nuo kultūros ir mokslo centrų gyvenantiems mokiniams plečiamos ugdymosi galimybės. Vis dėlto kol kas nei visi tėvai, nei kiekviena mokykla, nei savivaldybės, nei valstybė negali investuoti tiek, kad ugdytume kaimo vaiką visapusiškai lygiavertiškai su gyvenančiais sostinėje, kurioje daugiau socialinių, kultūrinių galimybių ugdytis, įsitraukti į įvairias veiklas“, – konstatuoja R. Dukynaitė.

Vis dėlto, priduria ji, ir kaime yra mokinių iš aukštos SEK statuso aplinkos ir jie demonstruoja aukštesnius pasiekimų lygmenis. Vilniuje irgi gyvena labai neturtingų šeimų, kurios nesukuria visaverčių ugdymosi galimybių savo vaikams. R. Dukynaitė pripažįsta, kad, lyginant panašaus SEK statuso šeimų vaikų pasiekimus didmiesčiuose ir kaimuose, atotrūkiai mažesni.

Kiek turime knygų

Vis dėlto didžiuosiuose miestuose yra ir daugiau nemokamų galimybių lavintis, pavyzdžiui, galima lankytis aukšto lygio parodose, įdomiuose valstybiniuose muziejuose, kurie paskutinį mėnesio sekmadienį  nemokami. Ši tvarka galioja ir savivaldybėse, bet ne kiekviena jų turi, o ir esami ne tokie turtingi kaip didžiuosiuose miestuose.

Ekspertė pasakoja apie norvegų praktiką: jie taiko įvairias programas, kad kiekvienas mokyklą baigęs vaikas būtų lankęsis aukšto lygio teatre, filharmonijoje, didelėje bibliotekoje. Lietuva irgi daro svarbių dalykų, pavyzdžiui, įteisintas minėtas kultūros pasas. Tačiau to nepakanka.

Negalima sakyti, kad profesinės ar jaunimo mokyklos blogai išmoko, nes į jas ateina mažesnių pasiekimų vaikai iš skurdesnės socialinės, ekonominės ir kultūrinės aplinkos šeimų.

Vaikų sėkmei kultūrinė aplinka labai svarbi. „Palyginau, kiek poezijos, klasikos knygų, enciklopedijų, žinynų turi mūsų vaikai, kiek – estų, ir gerokai nustebau. Kultūrine edukacija gerokai labiau rūpinasi estai“, – konstatuoja R. Dukynaitė. Naujausio 2022 m. tyrimo duomenimis, 201–500 knygų namuose turi 10 proc. lietuvių ir 13 proc. estų, per 500 – atitinkamai 4 ir 6 proc. 2018 m. tyrime išsiaiškinta, kad kuo mažiau knygų vaikų namuose, tuo prastesni jų pasiekimai ne tik skaitymo, bet ir kitose tiriamose srityse.

Pasak R. Dukynaitės, PISA tyrimai rodo ir didelę tėvų įtaką vaiko pasiekimams: jei tėvų lūkesčiai savo vaikų atžvilgiu aukštesni, vaiku pasitikima, jis skatinamas (ne lyginamas su kitu), motyvuojamas, tai ir vaikų pasiekimai būna geresni. Labai didelę įtaką turi tėvų išsilavinimas, ypač motinų, nors ateityje, kaip teigia tyrėjai, tai turėtų keistis, nes ir tėveliai vis labiau įsitraukia į vaikų auklėjimą.

Vis dėlto PISA tyrimas atskleidžia ir tokių atvejų, tiesa, jų nedaug, kai vaikų iš aukšto socialinio, ekonominio ir kultūrinio statuso šeimų pasiekimai prasti. „Įdomiausias tiriamų penkiolikmečių kvartilis – iš žemo socialinio, ekonominio ir kultūrinio statuso šeimų, bet demonstruojančių aukštus pasiekimus. Tiesa, tokių nedaug, bet tyrimas įrodo, kad tokia aplinka nėra mokinio lemtis ir augant nepalankioje aplinkoje galima pasiekti aukštų pasiekimų, tik reikia įdėti daugiau pastangų“, – pabrėžia R. Dukynaitė.

Skirtingi nuopelnai

Nemaži pasiekimų skirtumai ir lyginant mokyklas pagal jų tipą – pagrindines, progimnazijas, gimnazijas ir kitas (profesines, jaunimo ir suaugusiųjų). „Tačiau ar galime sakyti, kad gimnazijose ugdymas tik labai geras, o profesinėse – tik blogas? Taip, profesinių, jaunimo mokyklų mokiniai pasiekia gerokai žemesnių rezultatų, bet ar pas mus, kaip kad Vokietijoje, Prancūzijoje, Skandinavijos šalyse, jas renkasi mokslo pirmūnai? Negalima sakyti, kad profesinės ar jaunimo mokyklos blogai išmoko, nes į jas ateina mažesnių pasiekimų vaikai iš skurdesnės socialinės, ekonominės ir kultūrinės aplinkos šeimų. Darant išvadas reikia įvertinti ir kontekstinius veiksnius“, – pataria R. Dukynaitė.

Geriausius rezultatus rodo gimnazijos, bet, atkreipia dėmesį ekspertė, PISA tyrime matuojami penkiolikmečių – daugiausia devintokų ar pirmos gimnazijos klasės mokinių – pasiekimai. „Vadinasi, tai ne vien gimnazijos kaip mokyklos tipo, o ir ankstesnių mokyklų, kur vaikas mokėsi, darbo rezultatas, nes į gimnazijas stoja akademiškai stipresni, dažniausiai turintys aukštesnių aspiracijų mokiniai. Tad vien joms nederėtų priskirti visų nuopelnų“, – neabejoja R. Dukynaitė.

Ji priduria, kad ir privačios mokyklos rodo gerą rezultatą, bet į jas dažniausiai ateina ne aukštesnio, o aukšto socialinio, ekonominio ir kultūrinio statuso šeimų vaikai. Tad kokia vien mokyklos pridėtinė vertė ugdant mokinius, galime pasakyti tik per ugdymo tendencijų tyrimus.

Kontrastai: neretai Lietuvos kaimo vaikų pasiekimų aukščiausias lygis prasideda ten, kur sostinės – beveik žemiausias. (Asociatyvi Vilmanto Raupelio nuotr.)

Lenkų situacija

Didelis atotrūkis ir pagal mokomąją kalbą. Lenkų mokyklų rezultatai patys žemiausi pagal visas PISA tiriamas sritis. Šių mokyklų viršutinė riba prasideda ties lietuvių mokyklų mokinių pasiekimų vidurkiu. Pavyzdžiui, pagal matematinį raštingumą aukštesnių rezultatų nei EBPO vidurkis pasiekė pusė lietuvių, beveik pusė rusakalbių mokinių ir tik ketvirtadalis lenkų.

Akivaizdu viena – nemažai rezultatų lemia SEK statuso kontekstas. Rusų mokyklų yra tik didžiuosiuose miestuose, kur aukštas SEK statuso kontekstas, lietuvių – ir miestuose, ir kaimuose, o lenkų – dažniausiai mažuose miesteliuose, kaimuose, kur SEK statuso kontekstas dažniausiai nepalankus. Tačiau viską pagrįsti tik tuo nederėtų, nes yra įrodymų, kad veiksmingomis švietimo priemonėmis galima įveikti aplinkos padarinius.

„Lenkų mokyklų vaikai tikrai nėra silpnesnių kognityvinių gebėjimų. Norint išsiaiškinti visa apimančius tokių atotrūkių skirtumus reikia atskiros analizės, nustatyti, ar problema susijusi su mokyklų įgyvendinamu ugdymo turiniu, didaktikomis, mokytojų meistriškumo lygiu, mokyklos vadyba, ar dar kažkuo. Reikėtų diegti ne bausmių, o švietimo pagalbos kultūrą ir silpnesnei mokyklai, ir silpnesniam mokiniui“, – pabrėžia R. Dukynaitė.

Minimalus lygmuo

PISA tyrimas atskleidžia dar vieną problemą: Lietuvoje pasiekiančių aukščiausius penktą ir šeštą lygmenis dalis sumažėjo, o liekančių ties žemiausiais – padidėjo.

„ES siekinys – kad žemesnį nei antrą lygmenį pasiektų mažiau nei 15 proc. vaikų ir ateityje, kai penkiolikmečiai taps suaugę, kuo daugiau jų galėtų savarankiškai gyventi, pasirūpinti savimi ir savo šeimomis. Jei tokių asmenų, kurie nesugeba įsilieti į visuomenę, savarankiškai kurti savo gyvenimo, itin daug, manoma, kad jie labiau gali tapti valstybės išlaikytiniais“, – aiškina R. Dukynaitė.

Deja, aukščiausius penktą ir šeštą lygmenis visose trijose pagrindinėse PISA tyrimo – ir matematinio raštingumo, ir skaitymo gebėjimų, ir gamtamokslinio raštingumo – srityse pasiekia vos 2 proc. Lietuvos vaikų, kurias nors dvi iš trijų – 5 proc., o kurią nors vieną – 10,4 proc.

Matematinio raštingumo srityje du aukščiausius lygmenis pasiekia 7,2 proc. Lietuvos mokinių, EBPO vidurkis – 9; Estijoje tokių – 13,1, Singapūre – net 40,5. Žemesnį nei antrą lygmenį pasiekia net 27,8 proc. mūsų penkiolikmečių, EBPO – 30, Estijoje – tik 15, Singapūre – vos 8 proc.

Skaitymo gebėjimų srityje Lietuvoje aukščiausių dviejų lygmenų – vos 4,7 proc. vaikų, nepasiekia antrojo – 24,9 proc. EBPO analogiškai – 7,4 ir 25,7, Estijoje – 10,6 ir 13,8, Singapūre – 22,6 ir 11,2. Beje, antras skaitymo gebėjimų lygmuo neįkandamas beveik trečdaliui (31,1 proc.) Lietuvos berniukų.

Pagal gamtamokslį raštingumą aukščiausių dviejų lygmenų Lietuvoje – 5,5 proc. vaikų, nepasiekia antrojo – 21,8 proc., analogiškai EBPO – 7,7 ir 23,8, Estijoje – 12,7 ir 18, Singapūre – 24,4 ir 7,8.

Pandemija įrodė

Beje, naujausio PISA tyrimo rodikliai beveik visais parametrais visose EBPO šalyse žemesni, nei buvo ankstesniame 2018 m., ir pagrindinė to priežastis akivaizdi – pandemijos metu mokyklos perėjo prie nuotolinio mokymo.

„Buvo tokių samprotavimų, kad galima išmokti ir be mokyklos, be mokytojų, bet PISA ir kiti tyrimai, ypač pandemijos metu parodė, kad mokyklos veiksnys labai svarbus, sisteminiu požiūriu mokykla veikia labai stipriai, vaikų ugdymui duoda aukštą pridėtinę vertę“, – pabrėžia R. Dukynaitė.

Lietuvoje dauguma rodiklių, palyginti su 2018 m., taip pat pablogėjo, bet, palyginti su kitomis šalimis, labai nedaug. PISA tyrimo vadovas, EBPO Švietimo ir įgūdžių direktorato direktorius Andreas Schleicheris, įvertinęs pandemijos sąlygas, Lietuvą kartu su dar trimis šalimis (Japonija, Pietų Korėja ir Taivanu) išskyrė ir įvardijo kaip turinčias atspariausias švietimo sistemas.

„Priimta daug skubių ir, kaip atskleidė tyrimas, sėkmingų sprendimų – pirkta daug kompiuterių, pedagogams organizuoti specialūs kursai ugdymo procesui nuotoliniu būdu organizuoti, sukurtos mokymo priemonės, dalytasi sėkmingomis praktikomis. Tad ir mūsų mokinių pasiekimų pandemija daug nepakeitė“, – džiaugiasi R. Dukynaitė.

Iki lyderių toli

Vis dėlto jau nebe pirmame PISA tyrime Lietuva įstrigusi apie viduriuką. Viena vertus, tai ne tragedija. Pasak R. Dukynaitės, verta pažiūrėti, kokių šalių grupėje esame. Matematinio raštingumo srityje esame vos aukščiau nei EBPO vidurkis, 24–25 pozicijoje tarp 81 šalies, vienoje gretoje su Vokietija, Prancūzija ar Norvegija. Pagal skaitymo gebėjimus – 32-oje vietoje; mūsų penkiolikmečiai kiek atsilieka nuo EBPO vidurkio, bet pasiekę panašių rezultatų kaip Prancūzija ar Izraelis. Pagal gamtamokslinio raštingumo rezultatus kartu su Portugalija esame 29–30 pozicijoje, nuo EBPO vidurkio atsiliekame vos vienu tašku.

„Kai, atkūrę nepriklausomybę, įstojome į tarptautinių švietimo tyrimų organizacijas, mūsų rezultatai buvo tikrai prasti. Lietuva padarė didžiulę pažangą, tarptautinėse ataskaitose pastebima, kad iki 2000 m. Lietuvos švietimo pažanga buvo didžiausia pasaulyje. Tačiau jei visai nemokėjai plaukti ar tik taškeisi, negali po metų tapti čempionu“, – lygina R. Dukynaitė.

Tačiau estams tai pavyko. Jie sugebėjo tapti Europos švietimo lyderiais net pralenkdami savo mokytojus suomius, kurių švietimo rodikliai pastaruoju metu smarkokai krinta. Beje, kas atsitiko suomiams? Pasak PISA valdybos narės, ir jie patys neturi į tai vieno atsakymo, bet viena iš prielaidų – kad jie šiuo metu bene pirmieji diegia moderniausią personalizuotą, į reiškinius, o ne atskirus dalykus orientuotą ugdymą (angl. pfenomenon-based learning). „Visi sutinka, kad tai ugdymo ateitis, bet paprastai pirma atsiranda ugdymo idėja, paskui ji pagrindžiama moksliniais tyrimais, sukuriamos didaktikos, mokymo priemonės, naujai dirbti parengiami mokytojai, o Suomijoje dabar visa tai vyksta lygiagrečiai, nes vaiko gyvenimas nelaukia“, – sako R. Dukynaitė.

Tačiau ir švietimo lyderiais Europoje tapę estai nusileidžia aukščiausius pasiekimus demonstruojančiam pasaulio lyderiui Singapūrui. „Vilniuje vienas vaikas irgi surinko beveik 800 taškų, bet Singapūre panašiai pasiekusių – ne vienas. Tačiau ar norėtume mokytis kaip ten – šešios mokymosi dienos per savaitę, korepetitoriai ir papildomos mokyklos, egzaminai iš visų dalykų? Jei norime lygintis, tai gal svarbiau lygintis pačiam su savimi, t. y.  kiek pažengei. Be abejo, prasminga pasižiūrėti, kaip sekasi kaimynams, bet švietimo pasiekimai – ne sportinės varžybos, todėl lyginimosi taisyklės čia kitokios“, – mano R. Dukynaitė.

Atotrūkis: matematinio raštingumo srityje du aukščiausius lygmenis pasiekia 7,2 proc. Lietuvos mokinių, Estijoje – 13,1, Singapūre – net 40,5 proc. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Socialinis liftas

Įvairūs tyrimai rodo, kad estų ir suomių lyderystę švietimo srityje lėmė filosofija, kad kiekvienam vaikam turi būti prieinamas kokybiškas švietimas. Lietuvoje pernelyg daug skirtingumų: nors Švietimo įstatymas pabrėžia lygių galimybių principą, yra nemažai polinkių į elitizmą, stipriausios mokyklos net rengia egzaminus priimdamos tik geriausius, daugėja mokinių tik turtingiesiems įperkamose privačiose mokyklose. Ugdymo prieinamumas ir jo kokybė ne visada eina greta: nors iš viršaus bandyta optimizuoti mokyklų tinklą, kad vaikai mokytųsi didesnėse mokyklose su geresnėmis galimybėmis, bet tai susilaukia didžiulio pasipriešinimo.

Matant didelius ugdymo pasiekimų skirtumus Lietuvoje, kyla klausimų, ar visiems mūsų vaikams garantuojamas kokybiškas ugdymas, ar mokykla Lietuvoje yra tas socialinis liftas, kuris siekia pakylėti visus vaikus, ar kiekvienam garantuojamas ne tik prieinamas ugdymas, bet prieinamas kokybiškas ugdymas? „Demokratinėje valstybėje reikėtų siekti ugdymo kokybės tolygumo, vengti mokyklų ir mokinių segregacijos, selekcijos, o paskui visaip reitinguoti. Reitingų kultūra švietimo sistemoje, ypač ankstyvojo ir bendrojo ugdymo pakopose, kaip teigia ekspertai, duoda daugiau žalos, sukuria vadinamuosius burbulus, veda į atskirtį“, – pabrėžia R. Dukynaitė.

Pasak jos, įvairiuose tarptautiniuose tyrimuose pripažįstama, kad Lietuvoje ugdymo sistemoje labai stipriai einama teisingumo link, ypač kalbant apie įtraukujį ugdymą. Tačiau EBPO visoms šalims rekomenduoja gerinti paramą kiekvienam mokiniui, individualizuoti užduotis, mažinti atotrūkį tarp mokyklų ir pačiose mokyklose.

Svarbu stiprinti ne tik socialinę, bet ir mokymosi pagalbą: jei vaikas sirgo, praleido pamokų, negalima jo palikti vytis kurso vieno.

„Kuo stropiau taikoma ir plečiama švietimo pagalba, kuo taikliau dirba socialiniai pedagogai, psichologai, visa mokyklos bendruomenė, sukuriami sėkmingi kontaktai su mokinio šeima, tuo situacija gerėja. Svarbu stiprinti ne tik socialinę, bet ir mokymosi pagalbą: jei vaikas sirgo, praleido pamokų, negalima jo palikti vytis kurso vieno“, – pabrėžia R. Dukynaitė.

Pasak jos, valstybės ištekliai riboti, tad ji dar negali padėti tiek, kiek reikėtų kiekvienam mokiniui, bet kūrybingi mokyklų vadovai jau šiandien sugeba taip sutvarkyti, kad jų mokyklos mokiniai patirtų mokymosi sėkmę. Pavyzdžiui, surenkami įvairių klasių mokiniai, kuriems reikia pagalbos, ir jie papildomai mokomi, organizuojamos nulinės pamokos norintiems pasitobulinti, taikomi kito mokytojo konsultacijos, atvirkščios pamokos metodai ar pagalbos priemonės „mokinys – mokiniui“ ir kt.

Ekspertė pripažįsta, kad tai prieinama dar ne kiekvienam mokiniui. Lietuvoje daug mažų mokyklų, jos neturi tiek valandų, kad galėtų jų skirti papildomam mokymui. „Savivaldybės ir tėvai neretai nori išlaikyti savo mažas mokyklėles, ir jų lūkesčiai žmogiškai suprantami. Tačiau vien mokyklos pastatas negali būti pakankamas motyvas, būtina turėti kokybiškos mokyklos veikimo būdus, prisiimti atsakomybę už savo mokinių geresnį mokymąsi. Pasinaudojant „Zoom“, „Teams“, kitais formatais reikia jiems padėti susitikti su gabiausiais bendraamžiais, o turintiems mokymosi problemų – padėti užlopyti spragas. Švietimas Lietuvoje yra visuotinis, turime orientuotis į tai, kad kiekvienas vaikas plėtotų savo mokymosi potencialą, darytų pažangą, nors ir suprantant, kad visi tokie kaip Rūta Meilutytė, Asmik Grigorian ar Virginijus Šikšnys nebūsime“, – sako R. Dukynaitė.