Motyvuoti abiturientai: ant lėkštutės svajonių niekas neatneš | Diena.lt

MOTYVUOTI ABITURIENTAI: ANT LĖKŠTUTĖS SVAJONIŲ NIEKAS NEATNEŠ

Kai kalba pasisuka apie šiuolaikinį jaunimą, neretai imame galvoti apie dar savo gyvenimo tikslų nežinančius, kiek stokojančius atsakomybės ir pagundų vėjų blaškomus žmones. Tačiau kalbantis su trimis draugais – aštuoniolikmečiais  Arminu, Kazimieru ir Juliumi, tokie išankstiniai nusistatymai greitai subyra.

Trys kryptingos svajonės

Trys jauni kauniečiai Kazimieras Starkevičius, Julius Jurkėnas ir Arminas Tomaševičius savo ateitį sieja su itin skirtingomis sritimis. Ne tik sieja, bet ir uoliai dirba, siekdami užsibrėžtų tikslų. Klausantis jų samprotavimų tiek apie karjerą, tiek ir apie gimtosios šalies ar miesto ateitį, darosi kažkaip ramiau, nes bent jau dalis jaunosios kartos žada tikrai daug.

Kazimieras, Julius ir Arminas pažįstami nuo ankstyvos paauglystės – kartu atėjo į tą pačią, tuomet dar tik penktą, Kauno Senamiesčio progimnazijos klasę. Vėliau vaikinų keliai išsiskyrė. Programavimo srityje dirbantį save įsivaizduojantis Arminas patraukė į Kauno technologijos universiteto (KTU) gimnaziją, apie mediciną svajojantis Julius – į Kauno "Aušros" gimnaziją, o jaunasis aviatorius Kazimieras – į Kauno Jono Jablonskio gimnaziją.

Nors jaunuoliai nebėra bendraklasiai, juos tebesieja ne tik draugystė, bet ir ne visada jų bendraamžiams būdingas darbštumas ir atkaklumas. Kiekvienas jų puikiai išmano karjeros vandenis, kuriuose teks nardyti jau visai netrukus, taip pat ir aktyviai dirba tam, kad šis startas būtų kuo sėkmingesnis.

Nori gauti, turi siūlyti

Apie A.Tomaševičių ir jo išskirtinę istoriją, kai jis buvo pakviestas atlikti praktikos į JAV Silicio slėnį, "Kauno diena" jau rašė. Vaikinas, pastebėjęs amerikiečių startuolio "Lucid VR" programėlės klaidų, nepasikuklino apie jas pranešti jos vadovui ir pasiūlyti savo pagalbą jas sprendžiant. Toks jo žingsnis iš tiesų buvo teisingas – Arminas gavo ne tik galimybę iš vidaus pamatyti, kaip veikia startuolis ar prisidėti tobulinant produktą, bet ir aplankyti išsvajotąją šalį.

Pats principas labai amerikietiškas – jei nori kažką gauti, turi kažką pasiūlyti.

Paties programuotojo Armino žodžiais, svarbu nepamiršti, kad gyvenime ant lėkštutės niekas nėra paduodama: "Jeigu lauksi, tai niekas tau tikrai nepasiūlys tos praktikos, o jei tokia ir bus, ji nebus tokia vertinga, nesijausi kažko pasiekęs..."

Taip pat, jo teigimu, nepakanka vien mokėti gražiai pakalbėti – norint gauti geras galimybes tobulėti ar užsidirbti, ir pačiam reikia būti naudingam darbdaviui ir komandai. "Pats principas labai amerikietiškas – jei nori kažką gauti, turi kažką pasiūlyti. Tiesiog pateiki savo pasiūlymą, susitarimą ir, jei tai yra naudinga abiem pusėms, jis priimamas", – patirtimi dalijasi Arminas.

"Jau prieš atvažiuojant į JAV turėjau pareigas, buvau pasidaręs daug dalykų, kuriuos atvykęs turėjau pristatyti", – prisimena jis.

Garsaus universiteto link

Kalbėdamas apie tai, kaip elgtis siekiant karjeros, A.Tomaševičius patarė daryti tai, kas pačiam labai patinka ir kas nepabos, nebus tik vienkartinis užsiėmimas.

"Sukaupti kažkokį portfolio, turėti padarytų darbų toje srityje, – apie tai, nuo ko reikėtų pradėti, dėsto jaunuolis. – Mano atveju tai buvo paskyra, kur keldavau tam tikras atliktas programėles. Ir tiesiog paskui reikėtų domėtis tuo, kur tu norėtum dirbti, ieškoti tų žmonių, kurie tuo užsiima, ir pateikti pasiūlymą, kaip tu galėtum padėti."

Pasirinkti programavimą vaikiną šiek tiek paskatino ir tėtis, kuris, nors nėra programuotojas, bet ši sritis jam nesvetima. Tačiau daugiausia įtakos renkantis būtent tokią karjerą turėjo darbo principas. "Programavimas žavi tuo, kad čia reikia labai mažai resursų, kad galėtum kažką sukurti. Čia pats esi sau resursas – kažko mokaisi, paskui gali panaudoti kitose srityse", – pasakoja vaikinas.

Planuodamas studijas Arminas neslepia ir svajonės mokytis garsiajame Stanfordo universitete. Pasak gabaus programuotojo, bakalauro studijoms į šį universitetą patekti yra sunku net ir patiems amerikiečiams, jau nekalbant apie užsieniečius studentus, tad svarsto galimybę čia gauti bent jau magistro laipsnį.

Padangių trauka

Savąją aistrą – aviaciją – jau vaikystėje atrado ir kitas mūsų pašnekovas K.Starkevičius. Paklaustas, iš kur toks neįprastas pomėgis, abiturientas svarsto: "Kai buvau mažas, tėtis padovanodavo mažų lėktuvėlių modeliukų, galbūt tai ir sudomino."

Su padangėmis susiję ir kiti Kazimiero pomėgiai – be to, kad ruošiasi tapti keleivinio lėktuvo pilotu, jis ir fotografuoja pasitelkdamas droną, mėgsta stebėti dangaus kūnus per teleskopą, astrofotografiją.

"Esu padaręs ir Paukščių Tako, Saturno, Mėnulio, Jupiterio nuotraukų", – prisimena pašnekovas.

Tiesa, dronų pomėgis į jo gyvenimą atėjo kiek vėliau nei meilė lėktuvams: "Pradėjau prieš kokius pusantrų metų, vasarą. Iš pradžių savo reikmėms, dabar, jeigu kas nors paprašo, pafotografuoju, pafilmuoju. Tokios nuotraukos labai populiarios – anksčiau dėl nuotraukos iš didelio aukščio reikėdavo kelti malūnsparnį, dabar pakanka drono."

Tačiau nors šis hobis ir galėtų tapti puikiu pragyvenimo šaltiniu, fotografiją Kazimieras laiko tik širdžiai mielu užsiėmimu.

Įsitikino, kad tai jam

Pasak K.Starkevičiaus, tapti licencijuotu pilotu nėra labai lengva. Kadangi aviacijos studijos kainuoja milžiniškus pinigus, konkurencija tarp norinčiųjų įstoti į valstybės finansuojamą vietą tikrai nemaža, o net ir po jų dar negali iš karto imti pilotuoti keleivinio lėktuvo.

"Į pilotavimą VGTU 2017-aisiais įstojo tik dvylika žmonių, visi – į nemokamas vietas, bet pabaigęs šias studijas dar esi vadinamasis užšaldytas pilotas, dar negali pilotuoti tam tikro tipo lėktuvo, nes neturi būtent tam reikalingos licencijos. O tas reikalingas keleiviniams lėktuvams pilotuoti licencijas gauti galima per įvairias kadetų programas, susitarti dėl įvairiausių jų apmokėjimų, – pasiruošimo norint tapti pilotu subtilybes vardija vaikinas. – Pavyzdžiui, kažkiek metų dirbi oro linijoms, o jie tau moka labai mažai arba iš viso nemoka už tą vadinamąją licenciją."

Vis dėlto nelengvas kelias išsvajoto lėktuvo šturvalo link Kazimiero negąsdina. Priešingai, jaunasis aviatorius teigia neseniai dar stipriau įsitikinęs, kad dirba dėl to, ko iš tiesų nori.

"Kol šią vasarą buvo uždarytas Vilniaus oro uostas, savanoriavau Kaune. Ir per tą savanoriavimą galbūt patiri netgi daugiau, negu ten dirbdamas, – susipažįsti su įvairiais žmonėmis – tiek iš įvairiausių mokyklų, tiek bendraminčių, kurie siekia tų pačių tikslų aviacijoje, pamatai visą virtuvę, kaip viskas vyksta, ir supranti, ar tai bus tau, ar ne tau. Tiesiog įsitikinau, kad tai man", – džiaugiasi jaunuolis.

Pirmas įspūdis – šokas

Vos pradėjus kalbėti apie išsvajotąją mediciną, J.Jurkėno akys nušvinta. "Aš tiesiog savęs kitoje srityje neįsivaizduoju, – prisipažįsta jis. – Mediko darbas yra padėti, o man patinka padėti."

Pasak Juliaus, kad bandys tapti gydytoju, jis žinojo jau nuo aštuonerių metų, nors toks ankstyvas suvokimas ir nebuvo, kaip dažnai įprasta, paveldėtas iš tėvų – šeima su gydytojo profesija nieko bendra neturi.

Labiausiai jauną vaikiną vilioja kardiochirurgija, didžiulį įspūdį paliko praktikos Vilniaus Santaros klinikose metu stebėtos operacijos. "Pirmiausia buvo, aišku, toks šokas: gydytojai kalbasi, kažką daro, pati širdis sustabdyta. Atrodo, kad vyksta kažkokie stebuklingi dalykai, bet mokslu tai yra paaiškinama. Bet aprėpti tai, būnant tokio amžiaus, yra labai sunku ir pradedi galvoti, kaip pasiekti tokį lygį", – pasakoja jaunuolis.

Juliaus negąsdina tai, kad, norint tapti gydytoju, jo laukia ilgi studijų metai. Pasak jo, jei sritis domina ir esi pasiryžęs siekti savo tikslų, nesvarbu, kiek metų tai truks – mokysies, kiek reikės.

Realybė ir perspektyvos

Dar mokydamasis gimnazijoje Julius jau ir savanoriavo, padėdamas greitosios medicinos pagalbos darbuotojams. Tiesa, tuomet, matant lietuviškų ligoninių realybę, jausmai ne visuomet buvo teigiami. Julius prisimena, kaip, besidarbuodamas su medikais, buvo šokiruotas: "Kartą nuvežėme močiutę į ligoninę, jai reikėjo pastatyti lašelinę, na, pasirūpinti. Nuvežėme ją apie devintą ryto, grįžtame atgal jau popiet, o pagalba jai dar nesuteikta, teko patiems tuo pasirūpinti."

Žinoma, mes patys turime keisti tą sistemą, kad Lietuvoje medikams būtų geresnės darbo sąlygos, bet tai priklauso ne nuo vieno žmogaus, reikia, kad daug bendraminčių sueitų.

Paklaustas, dėl ko, jo manymu, pasitaiko tokių atvejų, vaikinas nurodo nekokias gydytojų darbo sąlygas: "Aišku, taip būna ne visur ir gana retai. Manau, pirmiausia viską lemia sąlygos – problemų dėl jų pasitaiko priklausomai nuo įstaigos, jos sistemos, pacientų gausos..."

Jo teigimu, būtent dėl ne itin tinkamų darbo sąlygų apie medikų kelią svarstantis jaunimas taip dažnai baigę mokslus emigruoja svetur. "Kiek matau savo mokykloje, iš tų, kurie nori studijuoti mediciną, daugelis galvoja apie studijas Lietuvoj, bet patį darbą bene 90 proc. planuoja užsienyje, – apie bauginančias perspektyvas ateities Lietuvai kalbėjo jaunuolis. – Žinoma, mes patys turime keisti tą sistemą, kad Lietuvoje medikams būtų geresnės darbo sąlygos, bet tai priklauso ne nuo vieno žmogaus, reikia, kad daug bendraminčių sueitų."

Vizija – optimistiška

Kadangi troškimas išplaukti į platesnius vandenis dažnai būdingas jauniems ir ambicingiems žmonėms, su straipsnio herojais neišvengėme ir emigracijos temos. Tiesa, apie ją vaikinai turi gan skirtingas nuomones. Štai, pavyzdžiui, Julius planuoja mediciną studijuoti Lietuvoje, tačiau po jų greičiausiai dirbs svetur.

Gali būti, kad po studijų Lietuvoje tiesiogine prasme sparnus į užsienį kels ir jaunasis aviatorius Kazimieras. Jo paties žodžiais, nors būtų smagu gyventi savoje šalyje ar mieste, tai priklausys nuo galimybių, nes šiuo metu darbui tinkamų oro linijų Lietuvoje nėra.

O štai Armino planuose – studijos užsienyje, o vėliau, kaip pats sako, kur gyvenimas nuneš... Tačiau vaikinas net ir tokiu atveju, jei darbas itin toli nuo namų, nemato didelės problemos: "Mano darbas neturi fiksuotos vietos, priklauso tik nuo to, kur bus komanda. Pasaulis labai susiaurėjo, į tą pačią Kaliforniją suskraidyti – keturiolika valandų, nėra jau taip baisu..."

Jam antrina ir Kazimieras, kurio būsimas darbas apskritai tėra, galima sakyti, viena didelė kelionė: "Juk galima per kelias valandas iš vieno Europos galo nukeliauti į kitą, todėl nematau didelės problemos."

Ir nors neretai tokie dalykai kaip globalizacija ir jaunų Lietuvos protų išvykimas šalies visuomenei kelia nerimą, pašnekovai į tai žiūri per kiek kitokią prizmę. "Nemanau, kad tai yra blogai, kadangi jauni žmonės nori pamatyti pasaulio. Galų gale tie patys amerikiečiai ir britai, nors gyvena aukščiausios ekonomikos šalyse, važiuoja pamatyti pasaulio, mokytis kur nors kitur. Tai nėra bėgimas iš Lietuvos dėl skurdo ar kad negali susikurti kažkokių galimybių čia, o todėl, kad tiesiog nori patirti kažką kitaip ar išmėginti platesnius vandenis", – svarsto Arminas.

Jaunuolių teigimu, laikinas išvykimas dirbti ar mokytis kitose šalyse gali būti naudingas Lietuvai, nes į tėvynę grįžę žmonės turės daugiau idėjų, kaip gerovės siekti ir savo šalyje, o pagerėjusi situacija ilgainiui ir mūsų šalį pavers patrauklia vieta dirbti ar mokytis tiek lietuviams, tiek užsieniečiams.

"Aš manau, kad daugelis tų, kurie išvažiuoja, išvažiuoja ne visam laikui – jie paskui grįžta ir kuria čia. O grįžę emigrantai ar žmonės, dirbę tarptautinėse kompanijose, ims kurti kažką savo, padarys pagrindą tiems, kurie baigs mokyklas ir galvos apie studijas arba darbą čia, tėvynėje", – optimistiška vizija dalijasi Arminas.

GALERIJA

  • Motyvuoti abiturientai: ant lėkštutės svajonių niekas neatneš
  • Kazimieras
  • Motyvuoti abiturientai: ant lėkštutės svajonių niekas neatneš
  • Motyvuoti abiturientai: ant lėkštutės svajonių niekas neatneš
Rašyti komentarą
Komentarai (2)

Saunuoliai vaikinai

pasieks daug (tik lektuvai po 10 metu tikrai bus self-flying, gerai pagalvok)

sėkmės

sėkmės, berniokai

SUSIJUSIOS NAUJIENOS