PREMJERAS APIE EMIGRACIJĄ: TIKĖJOTĖS, KAD PER 11 MĖNESIŲ VYRIAUSYBĖ PAKEIS SITUACIJĄ?

Išankstiniai šių metų duomenys apie emigracijos mastą atrodo vis grėsmingiau. Per devynis šių metų mėnesius iš Lietuvos išvyko beveik tiek pat žmonių, kiek pernai per visus metus. Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis skaičių nesureikšmina ir nesutinka, kad migracijos situacija šalyje blogėja.

Premjero teigimu, emigracijos rodikliai iš dalies šoktelėjo dėl atsiradusios papildomos deklaravimo tvarkos, o darbai šiai problemai spręsti vykdomi nuolat, todėl tendencijos turėtų pradėti keistis į kitą pusę. Visas pokalbis su premjeru S. Skverneliu – laidoje „Dėmesio centre“.

– Premjere, emigracijos skaičiai yra rekordiniai. Žiūrint ilgalaikę metinę tendenciją tarsi įprasta matyti augimą, bet ne tiek smarkiai. Šiemet skaičiai rekordiniai, kai kuriais mėnesiais jie auga net kartais. Kuo jūs tai aiškinate?

– Dabartinės tendencijos nėra džiuginančios. Dalis tų skaičių susiję su papildoma deklaravimo tvarka, kas buvo padaryta metų pradžioje, ką reikėjo padaryti norint susimokėti ar nemokėti tam tikrų mokesčių. O šiaip tendencija nėra palanki ir tie sprendimai, kurie yra padaryti, ypač kalbu apie biudžetą, tai bent jau pradės turėti tam tikrą atspirtį, kad galime tikėtis situacijos perlaužimo. Reikia įvertinti ir sugrįžtančius žmones. Nėra jų tiek, kiek norėtųsi, bet tas skaičius taip pat nėra labai žemas.

– Nežinau, kaip atsilieps biudžetas, pasimatys, kai jis bus priimtas. Premjere, pernai Lietuvą paliko daugiau nei 50 300 žmonių, dabar per 9 mėnesius 47 030. Jūs atėjote į valdžią su pažadais kovoti su emigracija, ją stabdyti. Kodėl jums taip nesiseka?

– Norite pasakyti, kad per 11 mėnesių vyriausybė turėjo pakeisti situaciją, kuri buvo užprogramuota gerokai anksčiau?

– Tačiau situacija blogėja.

– Pažiūrėsime, kokia ji bus metų pabaigoje. Norint, kad ji gerėtų, reikia įgyvendinti tuos sprendimus, kurie susiję su emigracijos augimo priežastimis.

– Metų pabaigoje emigrantai nebent sugrįš Kalėdoms, vargu ar visam.

– Pažiūrėsime. Per pirmą pusmetį daugiau nei 2500 gerai apmokamų darbo vietų sukūrė tiesioginės užsienio investicijos, tai yra galimybė kalbėti ne apie minimalų darbo užmokestį. Švietimo sistemos pertvarka, kalbant apie aukštąsias mokyklas, irgi vienas iš segmentų. Taip pat tam tikros socialinės paslaugos ir paketas, kuris bus nuo kitų metų, turiu omenyje šeimas auginančias vaikus, apie mažas pajamas gaunančius žmones, mokestines lengvatas. Galiausiai kurti savo verslą nuo sausio 1 d. taip pat su mokestinėmis paskatomis. Visa tai yra prielaidos tam, kad situacija turėtų keistis.

– Pripažįstate, kad situacija blogėja?

– Nepripažįstu, kad ji blogėja. Nesidžiaugiu, kad ji negerėja taip, kaip norėtųsi.

– Bet per 9 mėnesius išvyko beveik tiek pat žmonių, kiek pernai per metus.

– Jau minėjau, kad tai susiję su mokestinės sistemos pakeitimu ir dalis žmonių tiesiog metų pradžioje sausio-vasario mėnesiais susideklaravo išvykimą, ko anksčiau nedarė, vengdami mokėti tam tikrus mokesčius.

– Išsiaiškinkime esmę, kodėl jūsų nuomone žmonės išvažiuoja iš Lietuvos?

– Pagrindiniai dalykai susiję su ekonomine situacija šalyje. Nepaisant augančios ekonomikos matyt dalis gyventojų galvoja, mano ir tikisi, kad pasiekti tam tikrus rezultatus dirbant užsienyje bus lengviau, tai yra sukaupti kapitalą būstui, investicijas verslui, galiausiai išlaikyti šeimą ir t.t. Nėra ko slėpti, dalis žmonių išvažiuoja ir dėl tam tikro socialinio neteisingumo, kiti nepatenkinti švietimo sistema, kiti tiesiog laimės ieškoti. Važiuojant per regionus tikrai matome pakankamai daug įmonių, kurios nekalba apie minimalų darbo užmokestį, kur vidutinis atlyginimas yra nuo 800 iki 1500 eurų į rankas. Tačiau žmonės ieško [darbo] ten, kur yra lengviau, paprasčiau. Dalis žmonių išvažiuoja pasisemti patirties ir grįžta į Lietuvą.

– Prieš gerus metus rinkimų debatuose mes labai daug kalbėjome apie laimės ekonomiką. Ar vis dėl to ne tai yra esmė? Žmonės nesijaučia laimingi.

– Esate visiškai teisus. Kalbant apie laimės indeksą, tai tikrai yra susiję dalykai. Galiausiai ir gamtinės sąlygos, kai kurie atvirai deklaruoja, kad važiuoja į kitas šalis dėl vaikų tam tikrų ligų ir panašiai. Tai yra natūralu. Žmonės jaučiasi nelaimingi, tai skatina pakankamai didelį nusivylimą. Rezultate imamas lagaminas ir išvažiuojama. Negalima to neigti.

– Kokią energiją į visuomenę spinduliuoja valdžia? Ar ji spinduliuoja kūrybą, kažkokią naują pradžią, ar ji spinduliuoja naujus draudimus, kovą su tam tikrais dalykais ir taip toliau.

– Žiūrint, kokie yra lūkesčiai. Kalbant apie draudimus, tai neleisime vogti. Pavyzdžiui, kalbant apie tą patį kalėjimų departamentą ir visą sistemą, kai klesti milžiniškas nepotizmas, tai įdarbinami giminaičiai, kai prie valstybinių įstaigų sukuriamos uždarosios akcinės bendrovės, kurios dirba tik iš valstybės biudžeto. Žmonės tą mato ir mes tikrai tą drausime ir keisime. Manote, kad alkoholio kontrolės įstatymas paskatino žmones emigruoti?

– Gal tokia draudimų kultūra? Nepasitikėjimas visuomene?

– Kokie dar draudimai bet alkoholio ribojimo buvo?

– Daugiausia buvo kalbama apie tai. Galiu priminti, kad valdžia pradėjo darbus nuo dirbtinio apvaisinimo įstatymo, kai kuriuos sergančius žmones tai net žeidė.

– Šio minimo įstatymo galutiniame rezultate priimtas tikrai subalansuotas sprendimas. Jei kas mano, kad Lietuvoje dabar yra labai blogai ir sunku prisigerti ir dėl to reikia emigruoti, tai aš tokiai pozicijai nepritarčiau.

– Vyriausybės programoje yra nemažai išbarstytų punktų, kaip jūs sieksite mažinti emigraciją. Štai pavyzdžiui „kursime priemones, kurios padėtų visoms jaunoms (iki 35 m.) šeimoms, nepaisant jų pajamų, įsigyti būstą ne didmiesčiuose.“

– Taip, yra parengtos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pataisos.

– Bet programa dar nepaleista ir kol kas neveikia?

– Pataisos parengtos, mechanizmas aiškus ir tai jau finišo tiesioji. Šitą punktą tikrai esame pasiryžę įgyvendinti.

– Dar vienas punktas „atsižvelgdami į emigracijos mastą, ypač į gabiausių Lietuvos studentų emigraciją (protų nutekėjimą), sieksime sukurti finansavimo modelį, skirtą į geriausius užsienio universitetus įstojusių studentų studijų kaštams padengti, su įsipareigojimu apibrėžtą laiko tarpą grįžti į Lietuvą ir pritaikyti užsienyje įgytas kompetencijas“.

– Tai išvestinis dalykas iš aukštojo mokslo reformos. Kai matysime, kad Lietuvoje mes negalime investuoti į vienus ir kitus specialistus, neturime tokių galimybių ar neverta, ar neapsimoka tuomet yra sudaromos sutartys, jaunuoliai išvyksta į užsienio universitetus, mes įsipareigojame juos priimti.  Galiausiai aukštojo mokslo reformos eigoje mes taip pat kviečiame, ieškome tų talentų. Pakankamai nemažai į viešąjį sektorių tokių ateina, nepaisant nedidelio darbo užmokesčio.

– Kalbant apie regionų politiką, ar tai nėra tuščias žodžių junginys. Gal reikia susitaikyti su tuo, kad regionai turi tuštėti, persiorientuoti į paslaugas miestiečiams ir stambias žemės ūkio bendroves?

– Tikrai ne. Turime labai aiškiai atskirti, ar galvojame apie kiekvieną iš mažų regionų išvystyti iki tokio lygio, kaip Vilniuje ar Kaune, tai tikrai ne. Turime sudaryti galimybes, ypač kalbant apie darbo vietas, kad jos nebūtinai turi būti steigiamos regionuose, jei ten nėra investitoriaus poreikio, tačiau sudaryti galimybes nuvažiuoti artimą atstumą į gerai apmokamą darbo vietą. Dar labai svarbu – paslaugų paketas. Paslaugos susijusios su švietimu, kultūra, sveikatos priežiūra regionuose turi būti prieinamos ir vienodos. Infrastruktūra, kur mes šiandien šaipomės, kad nereikia kultūros centrų, baseinų ir t.t., nes ten tiesiog nykstantis regionas. Tai jis dėl to ir nyksta, kad žmonės negauna tinkamo paslaugų paketo. Pasakant, kad tavo vaikas gali išmokti plaukti už 50 km, tai nėra patrauklu. Dėl to tie žingsniai yra daromi. Mes bandome regioną paimti ne kaip vieną rajoną, bet bent jau apskrities mastu. Yra padaryti investiciniai projektai ir regionų plėtros tarybos, kurios pačios sprendžia ir tariasi dėl infrastruktūrinių objektų tame regione. Taip, bus dalis rajonų, kurie tiesiog nėra patrauklūs investicijoms. Kitas labai svarbus momentas, tai vidinė emigracija, regionų į miestus. Kalbant apie dvi blogybes, tai ši kur kas mažesnė. Mes turime turėti subalansuotą regionų politiką. Dar daugiau, pertvarkant valstybės įmones, nei vieno centrinio padalinio nebelieka sostinėje. Visi keliami kas į Panevėžį, kas į Kauną ar Šiaulius, Klaipėdą. Tai dar viena regionų politikos dalių, kad subalansuotume viešojo sektoriaus potencialą per visą Lietuvą.

– Grįžtant prie skaičių, nuo ko pradėjome. Moksleivių apklausa, jūs skaičius jau matėte ir pakomentavote tai kaip madą. Bet premjere, į klausimą „Ar galvojate apie emigraciją?“ teigiamai atsakė net 82 proc. moksleivių. Savo ateities gimtinėje nemato kas trečias 9-12 klasių moksleivis.

– Taip, tai yra labai liūdni skaičiai. Prie šitų skaičių mes priėjome per kelis dešimtmečius. Šiandien kalbant apie pačius moksleivius, sutikite, kad devintokas turbūt nesvarsto apie šalies makroekonomikos rodiklius. Susidaro nuomonę iš šeimos, aplinkos, matomų pavyzdžių. Taip, apklausa yra grėsminga ir bauginanti. Čia turėtume investuoti į tą teigiamą emociją. Paskui moksleiviai pradės analizuoti koks vidutinis darbo užmokestis, kokie mokesčiai ir t.t.

– Vyriausybė valdo mokesčių mokėtojų pinigus. Investuokite į reklamines kampanijas, švieskite visuomenę.

– Vykdomos įvairios socialinės akcijos, projektai, tiek atskirų ministerijų, prezidentūros, vyriausybės. Mes daug kur dalyvaujame kartu su verslu, steigiame geriausių projektų apdovanojimus kaip „Kryptis Lietuva“, ieškome talentų, rodome geruosius pavyzdžius. Galiausiai ir mano politinėje komandoje yra žmonių, kurie užsienyje baigę mokslus ir sėkmingai darbuojasi sugrįžę. Dar prieš keletą metų 25-27 metų jauną žmogų dirbant premjero politinio pasitikėjimo pareigūnu buvo sunku pagalvoti. Toliau vyksta projektas su jaunaisiais užsienio absolventais, kurie įsilieja į ministerijų darbą. Pasakyti, kad nieko nedarome, tai visai netiesa. Jei reikia atskiros programos, galima parengti atskirą programą. Bet vyriausybės programoje yra išdėstyti atskiri punktai, kurie realiai daro įtaką emigracijos mažinimui. Taip, šie metai nelengvi, nes yra daug darbų, kurie yra numatyti kitiems metams.

– Premjere, ką jūs vadintumėte sėkme? Kitąmet gal vėl kalbėsimės apie tą patį.

– Sėkmė būtų, jei sugebėtume perlaužti tendenciją, nebebūtų augimo ir prasidėtų realus mažėjimas išvažiuojančių ir didėjimas sugrįžtančių.

– 5-10 proc. paklaidos ribos tai jau mažėjimas?

– Nemanau, kad tai skaičiai, kurie rodytų, kad situacija realiai pasikeitusi. Manau, kad turėtume kalbėti apie  50 proc. skaičių mažinimą. Tada būtų galima pasakyti, kad taip, tos 3-4 metų pastangos pradeda duoti rezultatus. Tai tikrai nebus paprastas, lengvas dalykas. Išvažiuojančių mes visada turėjome pakankamai daug įvairiais istorijos etapais.

– Tai jūs sakote, kad kitais metais emigracijos rodikliai gali sumažėti perpus ar aš kažką ne taip supratau?

– Aš manau, kad jei vyriausybės darbo pradžioje sugebėtume turėti tvarią mažėjimo tendenciją ir turėtume per pusę tuos skaičius, kokius turime, būtų galima pasakyti, kad kažką šitoje temoje prasmingo, realaus nuveikėme.

– Ar sutinkate, kad tai yra pagrindinis šitos vyriausybės darbas? Rinkimuose jūs tai akcentavome kaip esminį momentą.

– Vienas iš esminių. Be emigracijos dar vienas esminių yra demografinė situacija, gimstamumas. Turime dvi problemas – išvažiuojančius žmones ir ne tokį gimstamumą, kuris mums kaip tautai leistų išgyventi ir išlikti ateityje. Iš šių dviejų iššūkių išplaukia kiti išvestiniai dalykai – trūksta darbuotojų, trūksta žmogiškųjų išteklių, turime perteklinę infrastruktūrą, mažėjantis moksleivių skaičius. Kalbant apie kitų metų suplanuotus darbus ir tą patį biudžetą, tai yra nukreipta į tai, kad žmonės būtų bent šiek tiek laimingesni. Kalbu apie tuos, kurie šiandien sunkiausiai gyvena.

Turime dvi problemas – išvažiuojančius žmones ir ne tokį gimstamumą, kuris mums kaip tautai leistų išgyventi ir išlikti ateityje.

– Premjere, ateina kiti metai ir vėl tas pats. Kaip toje dainoje „ką jie bedarytų – neina reikalai“.

– Palaukime tų kitų metų ir pasižiūrėkime.

– Kas tada?

– Jei numatytos priemonės neduos rezultatų, reikės imtis kitų.

– O gal pasiūlyti pabandyti kitiems tą padaryti?

– Bet kas gali paimti ir pabandyti nors ir rytoj. Tačiau tie kiti yra tie, kurie sudarė visas sąlygas, kad šiandien tiek žmonių būtų išvažiavę, jaustųsi nelaimingi, socialiai neteisingi ir panašiai. Ta situacija negimė per 10 mėnesių. Mes turime pasekmę ir turime ieškoti priežasčių. Mes tas priežastis žinome, tai jas ir sprendžiame. Tie, kurie dabar sako, kad jie galėtų padaryti, tai jiems reikėjo galvoti anksčiau, kai priiminėjo savo sprendimus, išvijusius žmones iš Lietuvos.