SMURTAS PRIEŠ MOTERIS – NET IR IŠ INSTITUCIJŲ: ĮRODYTI LABAI SUDĖTINGA

Dėl smurto artimoje aplinkoje pastaraisiais metais buvo svarbių pakeitimų, kad tik auka šeimoje jaustųsi labiau apsaugota nuo smurtautojo. Tačiau moters teisių gynėjai sako, kad lengviau tapo įrodyti bei apsiginti tik nuo akivaizdžiausio – fizinio smurto. Tačiau priešintis ir gelbėtis nuo psichologinės, ekonominės ar net seksualinės prievartos moterims tinkamai vis dar nepadedama. Apie šį ir vadinamąjį institucinį smurtą LNK žurnalistas kalbėjosi su Mykolo Riomerio universiteto lektore, advokate Marina Gušauskiene.

– Jūs kalbate apie tarpinstitucinį smurtą. Negirdėtas terminas. Kas tai ir kaip tai pasireiškia?

– Institucinis smurtas yra užslėpta smurto forma, kai pasinaudojant valstybės suteiktais įgaliojimais atliekami tam tikri žeminantys, diskriminuojantys veiksniai prieš auką arba tokie veiksmai pasireiškia kaip trukdymas, nesuteikimas galimybės pasinaudoti įstatymo suteiktomis teisėmis.

– Ką reikėtų daryti, kad tokia situacija keistųsi? Ar čia reikalingos kažkokios nuostatos naujos įstatymuose?

– Nemanau. Aišku, įstatymų pakeitimai yra gerai, bet įstatymai keičiami ir tai dažniausiai yra kova su pasekmėmis, o mes turime šalinti priežastį. Tai, šiuo atveju, manyčiau didelis dėmesys turi būti skiriamas ir mąstymui, mentalitetui. Visų pirma, turim suvokti, kad smurtas artimoje aplinkoje tai nėra tik buities konfliktas, tarpusavio asmenų santykių aiškinimasis. Ir reikia suvokti, kad smurto auka, nukentėjęs asmuo, į teisėsaugos institucijas kreipiasi pagalbos, bet ne kritikos, ne priekaištų. Jis neprivalo nieko įrodinėti ir teisintis, kodėl prieš jį buvo smurtaujama. Nes labai dažnai nuo smurto nukentėjusios moterys, besikreipiančios į teisėsaugos instituciją, patiria antrinę viktimizaciją, kai joms reikia pasiteisinti ir įrodyti, kad ne ji yra problema.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Bet kaip moteriai suprasti, kad prieš ją institucija galimai smurtauja? Gal yra kažkokių konkrečių pavyzdžių, kad jei žmogus atsiduria vienoje ar kitoje situacijoje, supranta, kad tai yra smurtas iš institucijos ir kažkur reikėtų kreiptis tam, kad to smurto nebeliktų?

– Šiaip iš tiesų identifikuoti tą institucinį smurtą labai sudėtinga, nes nėra aiškaus apibrėžimo, ką mes laikom instituciniu smurtu. Ir ne visada lengva atskirti, ar tai yra tiesiog nekompetencija, nekvalifikuotos pagalbos suteikimas, ar tai yra būtent institucinis smurtas. Sakykim, kaip pavyzdį galėčiau pateikti, kai nuo smurto nukentėjusioms moterims, ypač jei šeimoje yra nepilnamečiai vaikai, dažnai yra taikoma atvejo vadyba, kuomet teikiamos socialinės paslaugos. Ir tos socialinės paslaugos teikiamos visiškai per prievartą moteriai ir ji neturi teisės jų atsisakyti. Nes net jei ir pareiškia, kad jai tokia pagalba nėra reikalinga, tuomet nereiškia, kad ji nebus teikiama. Ir teikiant tą priverstinę socialinę pagalbą, kuomet tu esi kontroliuojama, kuomet tu esi verčiama lankyti kursus kažkokius, įrodinėti, kad tu gali rūpintis šeima, vaiku, toks perdėtas kišimasis, tai čia vienas iš pavyzdžių. Dar vieną pavyzdį norėčiau paminėti. Šiai dienai turime labai gerą įrankį apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme – tai apsaugos orderis, kuris buvo priimtas tam, kad apsaugotų moterį nuo smurto. Tačiau visiškai formalus to instituto taikymas, neįsigilinus į priežastį, vienu atveju moteriai, nukentėjusiai nuo smurto ir besikreipiančiai pagalbos į teisėsaugos institucijas, buvo pritaikytas apsaugos orderis. Buvęs sutuoktinis nepagrįstai, ne savo laiku pasiėmė vaiką, neleido jai bendrauti su vaiku, ji kreipėsi pagalbos į policiją ir buvo pritaikytas apsaugos orderis, ji neturėjo galimybės bendrauti.

Nėra aiškaus apibrėžimo, ką mes laikom instituciniu smurtu.

– Tačiau yra ir kitokių smurto rūšių kaip psichologinis, ekonominis, seksualinis smurtas. Jeigu fizinis lengvai yra įrodomas, tai šiuos yra sudėtinga įrodyti, irgi yra labai sunki kova. Kaip sekasi su tuo kovoti?

– Iškart noriu patikslinti, kad ir fizinį nėra labai paprasta įrodyti. Mes galime sakyti, jog paprasta įrodyti, jeigu ant kūno yra kažkokie pėdsakai, mėlynės, sulaužyta ranka. Tačiau skausmo sukėlimas irgi labai sunkiai įrodomas, nes tai labai subjektyvu ir kiekvienas tą skausmą supranta savaip. Tai skausmo pasekmių, tokių kaip mėlynės ant kūno, nelieka. Kalbant apie ekonominį smurtą, jis irgi labai sunkiai įrodomas, nes jis vėlgi priklauso nuo tam tikro suvokimo. Dažnai tenka susidurti, kad vyrauja tas stereotipinis mąstymas, kur tai nėra suprantama kaip smurtas, o kaip galbūt pamoka. Ekonominis ir seksualinis smurtas apskritai beveik artimoje aplinkoje neinkriminuojamas, nes nėra aiškaus apibrėžimo, ką laikyti ekonominiu smurtu. Kalbant apie seksualinį smurtą, šiai dienai esamas teisinis reguliavimas vid dėlto numato tam tikros prievartos panaudojimą ir jeigu jos nėra, vėlgi, tą seksualinį smurtą yra beveik neįmanoma įrodyti.