Kokios trukmės turėtų būti motinystės ar tėvystės atostogos? Kada tėvai jau turi teisę ramia širdimi grįžti į karjeros kelią? Rinktis auklę ar lopšelį? Kaip žinoti, kad vaikas – jau pasiruošęs? Universalių atsakymų nėra, nes kiekvienas vaikas – unikalus, tačiau dalį įsisenėjusių mitų paneigti – svarbu.

1 mitas: nereikia bendraamžių

„Dauguma darželių Lietuvoje vaikus priima tada, kai jie išmoksta vaikščioti, yra jau gana savarankiški. Ši ne vienus metus besitęsianti tradicija suformavo įsitikinimą, kad pirmuosius dvejus gyvenimo metus kūdikiui reikėtų praleisti namuose – su tėvais ar aukle. Tėvams tai – didelis iššūkis tiek karjeros ir socialine, tiek finansine prasme, tačiau ši nuostata toli gražu nebūtinai yra geriausia kūdikiui“, – sako ugdymo specialistė, pirmojo sostinėje lopšelių kūdikiams nuo 6 mėn. tinklo „Abadelė“ įkūrėja Ieva Jagminienė.

Pasak psichologės Karolinos Gurskienės, kūdikiams itin svarbus yra santykis su jais besirūpinančiais suaugusiais žmonėmis, tačiau ryšys ir galimybė laiką leisti tarp bendraamžių turi lemiamos įtakos jų raidai.

„Nuo ankstyvų dienų būdami tarp bendraamžių, vaikai išmoksta vieni su kitais komunikuoti natūraliomis sąlygomis ir suvokia tikrąsias gyvenimo taisykles. Kai su vaiku žaidžia tėvai ar kiti suaugusieji, jų žaidimas būna pritaikytas vaikui, prioritetiškai atsižvelgiant į jo poreikių tenkinimą. Kai žaidimas vyksta tarp bendraamžių, jis tampa tikro bendravimo mokykla.

Kai du žaidžiantys vaikai bando tenkinti kiekvienas savo poreikius, dažniausiai įvyksta konfliktas, kurį reikia išspręsti. Ir kai abu vaikai yra panašaus amžiaus ir panašaus suvokimo lygio, jie išgyvena formavimuisi svarbias emocijas, mokosi spręsti konfliktus. Taip vaikai natūraliai įgauna patirties ir kitą kartą susidūrę su panašiomis situacijomis, jas atpažįsta, mokosi kitų elgesio ir reagavimo būdų“, – teigia K. Gurskienė.

Kitaip tariant, tikina psichologė, vaikai tarp vaikų yra visokie, todėl ir jų mokymasis tampa labai platus.

„Suaugę su vaikais yra gana vienodi – nusileidžiantys ir daug patys mokantys, kas nėra tiesa vėliau. Kuo didesni užaugame, tuo labiau pamokas gauname iš gyvenimo, o ne iš pasakotojų apie gyvenimą, todėl sudarydami sąlygas bendrauti su bendraamžiais, savo atžalą labiau priartiname prie realaus gyvenimo, kurio taisykles išmokus nuo mažų dienų, vėliau bus lengviau komunikuoti“, – sako ugdymo ekspertė.

Pasak I. Jagminienės, kūdikiams kartu žaidžiant ir mokantis, suaugusiųjų dalyvavimas, priežiūra ir pagalba ne tik yra būtini, bet, tinkamai nukreipta, suaugusiojo ir mažylių sąveika gali dar labiau skatinti emocinį ir socialinį vaiko tobulėjimą.

„Subtilus nukreipimas, mokomųjų situacijų inicijavimas ir pagalba, kuriant santykius tarp bendraamžių, padeda išmokti teisingų bendravimo, bendradarbiavimo, konfliktų sprendimo, dalijimosi, ribų nustatymo ir savisaugos įgūdžių, kuriuos jie sėkmingai taikys vėlesniame amžiuje, išvengdami kur kas ilgesnio ir kartais skaudesnio mokymosi proceso“, – teigia I. Jagminienė.

Kūdikiams itin svarbus yra santykis su jais besirūpinančiais suaugusiais žmonėmis, tačiau ryšys ir galimybė laiką leisti tarp bendraamžių turi lemiamos įtakos jų raidai.

2 mitas: būtina namų aplinka

Dar vienas itin dažnas įsitikinimas, pasak ugdymo eksperčių, yra tai, kad kūdikiui itin svarbu yra būti pažįstamoje namų aplinkoje.

„Kūdikių bendravimas didžiąja dalimi vyksta rūpinantis jais ir žaidžiant. Namų aplinka paprastai yra vieta, kurioje saugu todėl, kad, praleidžiant joje ištisas dienas, ji tampa pažįstama, žinoma ir nuspėjama. Jei vaikas praleidžia nemažai laiko kitoje jaukioje ir jiems saugioje aplinkoje, kurioje jis gali nevaržomai tyrinėti pasaulį, tai tampa antraisiais namais, kuriuos jis ima pažinti lygiagrečiai vienodai“, – sako K. Gurskienė.

Jai pritaria ir I. Jagminienė, vaiko saugumo jausmą visų pirma siejanti su jį supančiais žmonėmis, užtikrinančiais rūpestį, dėmesį ir saugumą.

„Todėl būdamas pas senelius, kitus artimuosius, aukles ar lopšelyje ir ten jausdamasis mylimas, saugus, galintis laisvai žaisti, tyrinėti ir tobulėti, vaikas netruks bet kokią aplinką priimti taip pat gerai, kaip savo namus, o lopšelyje juo nuolat besirūpinančias ugdymo specialistes pamils taip pat, kaip jos myli jį“, – teigia ugdymo ekspertė.

3 mitas: iki dvejų – per anksti

Mitas, kad iki dvejų metų vaikas nėra pasiruošęs lankyti lopšelį, Lietuvoje didžiąja dalimi susiformavo dėl darželių sistemos ir motinystės atostogų trukmės – dauguma darželių laukia jau gana savarankiškų vaikų, pagrindines ankstyvojo gyvenimo pamokas išmokusių su tėvais ar aukle.

Tačiau iš tiesų įvertinti vaiko pasiruošimą reikėtų ne pagal išorinius veiksmus, bet stebint jį patį.

„Kiekvienas mažylis – unikalus, todėl ir tikslaus laiko, kada jis jau yra pasiruošęs artimiau pažinti savo bendraamžius ir jį supantį pasaulį, nėra. Tačiau augdami vaikai siunčia tam tikrus ženklus, leidžiančius tėvams suprasti, kad jų smalsumas ir socialinių ryšių poreikis auga. Kalbant apie pačius mažiausius, jie pirmiausia pradeda demonstruoti norą pažinti juos supančią aplinką, ne tik joje esančius žaislus, bet ir kitus daiktus, stambesnius objektus. Tėvai gali atkreipti dėmesį, kada vaikas ima stebėti kitus bendraamžius ar vyresnius vaikus, kad ir iš tolo, bet smalsiai juos tyrinėja žvilgsniu, domisi jų žaislais, veikla“, – sako ugdymo specialistė.

Ji taip pat įsitikinusi, kad, norint užtikrinti, kad pokytis keltų kuo mažiau įtampos, svarbu pamažu pratinti kūdikį prie lopšelio ar auklės.

„Mamos ir tėčiai pirmosiomis dienomis mažylius atveda vos valandai ar kelioms ir visą laiką būna kartu su jais – žaidžia kartu su ugdymo specialistėmis, kartu rūpinasi kūdikio rutina ir bendrauja. Taip vaikai neskausmingai ir nepatirdami įtampos priima naują aplinką ir dėmesį jiems rodančius suaugusiuosius“, – teigia I. Jagminienė.