VILKIKO VAIRUOTOJA: MANE TRAUKIA TOKS GYVENIMO BŪDAS

"Tai toks įdomus darbas! Kiekviena diena vis kitokia – naujos vietos, nauji žmonės, nauji nuotykiai", – susižavėjusi kalba tolimųjų reisų vairuotoja Dainė Ribokienė. Nors vairuotojo pažymėjimą  gavo vėlokai, būdama 38-erių, tai jai nesutrukdė sėsti prie vilkiko vairo. "Vien dėl pinigų rinktis šio darbo nepatarčiau. Bet jei negali gyventi be kelio, tai – tavo", – mano Dainė, su "Kauno diena" bendravusi kelyje.

Lyg žuvis vandenyje

Šįkart ji išvykusi į du mėnesius truksiančią kelionę. Namo sugrįš rugsėjo pradžioje. Į klausimus raštu ir telefonu atsakinėjo stovėdama spūstyse, laukdama krovinio ar tiesiog turėdama laisvo laiko.

Tolimųjų reisų vairuotojo darbas anaiptol neprimena moteriškos specialybės, tačiau Dainė tikina, kad dirbdama jį jaučiasi lyg žuvis vandenyje. Paklausta, nuo ko prasidėjo jos aistra vairuoti, nusijuokia: "Užsikabinau. Gavusi  teisę vairuoti supratau, kad noriu kažko daugiau. Ėmiau lankyti sportinio vairavimo treniruotes, dalyvauti varžybose. Pradėjau ieškoti darbo prie vairo, nes nevažiuoti tiesiog nebegalėjau."

Beveik dešimt metų D.Ribokienė dirbo Vilniaus autobusų parke, tačiau važinėjimas tais pačiais maršrutais tame pačiame mieste tiesiog dusino. "Neberadau sau vietos, norėjau vairuoti vilkiką ir pamatyti pasaulį. Mane traukia toks gyvenimo būdas", – sako Dainė.

CE kategoriją, leidžiančią vairuoti sunkiasvorius automobilius, buvo gavusi seniai, tad nutarė nebeatidėlioti savo svajonės. D.Ribokienė laiminga, kad artimieji palaikė jos pasirinkimą: "Dukros džiaugėsi, kad galėsiu gyventi taip, kaip visada norėjau. Mano vyras dirba tokį pat darbą, toje pačioje firmoje, čia su juo ir susipažinome."

Vyrai net atsisuka

Na, o svajonei priartėjus, ar iškart buvo lengva? "Kai mokytojas išvažiavo namo, o aš likau viena, buvo baisu, labai baisu, – prisimena pirmąją kelionę vilkiku, tačiau tuojau pat nusijuokia: – Jau po pirmos savarankiško vairavimo dienos visos baimės išgaravo."

Pervežimo firmose kartais sulaukiu klausimų: "Tu vairuotoja? Tu vairuoji tą didelį sunkvežimį? Oho, super!" Tokios reakcijos tik dar labiau veda į priekį.

Prisimena net pirmąjį savo krovinį: "Metalo ritės. Reikėjo nuimti tentus nuo abiejų šonų, nukelti lentas, pririšti, rodos, penkiolika diržų. Mane apėmė laukinė panika, kad neįveiksiu to fiziškai, juk anksčiau dirbome kartu su mokytoju. Na, bet panika ir lieka panika, o dirbti reikia. Susitvarkiau ne lėčiau už šalia dirbusį prancūzą. Aišku, lengva nebuvo, dar nebuvau pripratusi prie fizinių krūvių, bet už tai įveikus koks geras jausmas!"

Įdomu, kaip į kolegę moterį reaguoja vyrai. "Teigiamai, – tikina Dainė. – Dėmesio sulaukiu daugiau, negu reikia, daugelis praeidami spokso net atsisukdami. Nesmagiai dėl to jaučiuosi, dar ne visai pripratau. Pervežimo firmose kartais sulaukiu klausimų: "Tu vairuotoja? Tu vairuoji tą didelį sunkvežimį? Oho, super!" Tokios reakcijos tik dar labiau veda į priekį."

Kelio ilgesys

Važinėti po skirtingas Europos šalis – neišvengiama. D.Ribokienė sako, kad vairuotojai gali pasirinkti tik viena – kiek laiko truks jų reisas. Paklausta, kurioje šalyje jai smagiausia važiuoti, Dainė nedvejoja: "Prancūzijoje ir Italijoje, ten jaučiuosi sava. Žmonės tokie šilti, bendraujantys. O apskritai aš važinėju po Vakarų Europos šalis. Jų esu aplankiusi dvylika, tačiau šios dvi įsiminė labiausiai."

Vairavimo kultūra Lietuvoje ir Vakarų Europos šalyse, pasak Dainės, skiriasi. Vakarų Europoje vairuotojai yra atsargesni, paiso vieni kitų poreikių, mato kitus eismo dalyvius, todėl eismas ganėtinai saugus. "Būtent italai, prancūzai, jei mato, kad pakliuvai į bėdą, sustos, paklaus, ar viskas gerai ir būtinai pagelbės, paaiškins, kaip išvažiuoti, kur rasti firmą", – sako Dainė, geranoriškumo ir tolerancijos pasigendanti gimtinės keliuose.

Kasdien nuvažiuodama po kelis šimtus kilometrų, pakelėse neretai mato autostopu važiuojančius žmones, tačiau Dainė kategoriška: "Pakeleivių neimu, nes tai nėra saugu nei man pačiai, nei transporto priemonei. Juk nežinai, ką nepažįstamas žmogus gali sugalvoti. Gal tai koks narkomanas ar alkoholikas, negaliu ir nenoriu taip rizikuoti."

Kelionės pervežant krovinius gali užsitęsti nuo kelių mėnesių iki pusės metų. Išvykus tokiam ilgam laikui, juk kankina ilgesys? "Su artimaisiais galiu bet kada susisiekti ryšio priemonėmis, gyvename ne akmens amžiuje, – nedramatizuoja moteris. – Artimus žmones, net jei esi toli, vis tiek jauti šalia, nutolimas yra tik fizinis. Bet štai grįžus namo, jau po savaitės pradeda kamuoti kelio ilgesys, su juo susitvarkyti sunkiau."

Saulėtekiai už vairo

Būti vilkiko vairuotoja – tai ne tik vairavimas, yra ir kitų darbų, kuriuos kiekvienam vairuotojui privalu atlikti. Taip, kalbama apie fizinį darbą, kuris moteriai nėra toks ir lengvas. Paklausus, kas pačiai Dainei sunkiausia, ji sutinka, kad sunkiausia – fizinis darbas. "Ypač tas darbelis su tentu, kai reikia nukelti ir vėl sukelti šonines lentutes. Bet tas judesys labai į naudą. Juk mankštintis neprisiverstum, o čia – nemokama sporto salė ant ratų, ir tai yra labai gerai!" – kvatojasi Dainė.

Labai mėgstu kelyje sutikti saulėtekį. Vaizdai nepakartojami!

Bandau išpešti ir daugiau sunkumų. Likimo ironija, tačiau tą pačią naktį, kai kalbėjomės su Daine telefonu, iš jos vilkiko vagys išsiurbė degalus, ir tai buvo ne pirmas kartas. Moteris sako, kad paskutiniu metu jai dažnokai tenka susidurti su vagimis. Dar prisimena, kai savo vilkike pamatė nelauktų svečių: "Važiuojant į Angliją, į priekabą įlindo emigrantai. Turėjau vargo, kol išprašiau. Na, bet apie blogus dalykus nesinori kalbėti. Buvo ir praėjo, dabar viskas gerai, gyvenimas toliau tęsiasi."

D.Ribokienė stengiasi laiką susidėlioti taip, kad naktį nereikėtų vairuoti. Ir nors vilkiko kabinos puikiai įrengtos – yra ir viryklė, ir šaldytuvas, netgi ortopedinis čiužinys, miegas dienos metu – ne Dainei. Darbą ji pradeda anksti ryte. "Labai mėgstu kelyje sutikti saulėtekį. Vaizdai nepakartojami! O dar skanios kavos puodelis, gera muzika, kelias... Pačios maloniausios – darbo akimirkos", – entuziastingai konstatuoja.

Vilkike – vazonėlis gėlių

"Yra toks geras pasakymas, man idealiai tinkantis: "Paversk savo hobį darbu, ir tau niekada gyvenime nebereikės dirbti". Man patinka būtent toks gyvenimo būdas, toks darbas. Būna tokių užduočių, kurias įveikti – tikras iššūkis, bet tai veža, daro gyvenimą įdomesnį. Važiuoti labai mėgstu ir važiuoti galiu daug. Važiavimas man ramina nervus, jei kažkas nesiseka, turiu daug daug važiuoti – tada nusiraminu."

Laisvo laiko tolimųjų reisų vairuotojams lieka ne tiek ir daug. Dainė sako, jog grįžus namo susikaupia tiek reikalų, kad atostogos tiesiog praskrieja. "Reikia aplankyti gimines, susitikti su bičiuliais, kurių turiu tikrai nemažai. Pomėgiams jau nebeužtenka laiko, deja... Šiaip mėgstu skaityti, kažkada mėgėjiškai grojau gitara. Labai mėgstu augalus, gėles. Vilkike ant palangės taip pat stovi vazonėlis su augaliuku ir jis visai neprastai ten gyvena", – juokiasi nuotaikingoji pašnekovė.

Prieš atsisveikindama paklausiau Dainės, ko ji palinkėtų moterims, kurios galbūt taip pat jaučia kelio ilgesį. "Visų pirma, paklausti savęs, ar tikrai to nori. Ir dėl ko to nori. Jei tik dėl pinigų, nepatarčiau niekam. Tai ne tas darbas, kurį galima dirbti tik dėl pinigų, bus per sunku, darbas gali tapti tikra kančia. Dar reikia mylėti kelią, mašiną. Na, o toms, kurias traukia toks gyvenimas, linkiu – pirmyn! Labai svarbu nesiklausyti visokių negatyvių aplinkinių nuomonių ir eiti į priekį savo keliu", – drąsina moteris D.Ribokienė.