MAŽASIS PARYŽIUS – MAŽIEJI ELIZIEJAUS LAUKAI

Dauguma kauniečių žino, kad taip vadinamoje smetoninėje Lietuvoje, tarpukariu Kaunas buvo vadinamas mažuoju Paryžiumi. Kas labiausiai tai nulėmė sunku pasakyti.

Net ir tarp kauniečių nėra bendro sutarimo – kodėl.

Vieni mano, kad Kaunas mažuoju Paryžiumi vadintas dėl modernios to meto architektūros, kiti – kad čia buvo tokios pat gražios bei stilingos moterys kaip ir Paryžiuje. Aš šalininkas pastarosios versijos.

Iš tiesų sprendžiant bent iš to, kiek tuometinio Kauno senamiestyje ir dabartinės Laisvės alėjos vietoje buvo siuvyklų, galima daryti prielaidą, kad kaunietės daug laiko bei pinigų skyrė drabužiams ir tikriausiai turėjo išlavintą stiliaus pojūtį, kuris, mano nuomone, išlikęs ir dabar. Tuo nesunku įsitikinti išėjus pasivaikščioti į Laisvės alėją, ypač pavasarį.

Deja, šiandien Laisvės alėja nėra tokia gyvybinga, kokia buvo anksčiau. Tikriausiai didelį gyventojų srautą panaikino ir parduotuvėles vegetuoti privertė miesto centre pastatytas pramogų ir prekybos centras "Akropolis", galbūt stilingoms ponioms aukštakulniais bateliais vaikščioti kol kas trukdo remonto darbai.

Aišku, kad buvo padaryta klaida, tačiau dabar jau prekybos centro iš savo vietos nebeiškelsime, kad sugrąžintume pirkėjų srautus pas smulkiuosius prekeivius, tačiau Laisvės alėją suremontuosime, tegul ir prastesnėmis trinkelėmis, negu norėjome ir galėjome, bet bent aukštakulnių damos nesusilaužys.

Mano nuomone, sugrąžinti kauniečius ir miesto svečius į ištuštėjusią Laisvės alėją galima būtų įrengus gerą apšvietimą. Ne blausiai degančias taupias kaip ir visame mieste lemputes, bet ryškų, stiprų apšvietimą, sukeliantį aliuziją į Paryžiaus Eliziejaus laukus.

Mokslininkai jau senai nustatė, kad nuo šviesos esame priklausomi kur kas labiau, nei galime įsivaizduoti. Nuo apšvietimo intensyvumo, ryškumo ir kokybės priklauso mūsų organizmo aktyvumas bei nuotaikų kaita, o šviesos trūkumas neigiamai veikia mūsų fiziologiją.

Pas mus Lietuvoje dažnas svečias apniukę ir lietingi orai, kurie sukelia slogią depresinę nuotaiką, einant per balas ir žiūrint į lietaus aptaškytas vitrinas, verčia galvoti apie dideles kainas bei mažus atlyginimus – nuo to viskas dar labiau papilkėja. O čia mažuosiuose Eliziejaus laukuose galėtume pakliūti į šviesos ir spalvų oazę, patenkinti trūkstamos šviesos poreikį, pasisemti geros nuotaikos bei išsiugdyti poreikį vėl sugrįžti į mažuosius Eliziejaus laukus.