SU ŠAUTUVU JUK NEVARO

Kitą savaitgalį Lietuvoje prasideda "Poezijos pavasaris". Esu dalyvavęs analogiškuose festivaliuose daugybėje šalių, tačiau mūsiškis su daugiau kaip šimtu renginių ir itin plačia tų renginių geografija pranoksta juos visus. Ar tokia gigantiška programa atitinka patį poezijos poreikį šiandienėje visuomenėje?

Sovietmečiu poezija buvo mėgstama ir skaitoma, nes tai buvo laisvas žodis totalitarinėje kasdienybėje. Net ne (vien) dėl to, kad poezijos priemonėmis įmanoma daugiau pasakyti. Daugiau todėl, kad poetinis mąstymas ir pati poezija yra iš esmės laisva, nesuvaržyta jokiomis konvencijomis ir skatinanti laisvą dvasios gyvenimą. Tačiau laikai keitėsi ir manytume, kad dabar poezijos lyginamasis svoris net ir tarp išsilavinusių žmonių yra gerokai sumažėjęs. Ir nėra jokios čia tragedijos, poezija – elitinis žanras.

Tokie festivaliai kaip "Poezijos pavasaris" esmingai padeda jai išlikti ne vien nedidelės sektos reikalu. Tie masiniai skaitymai aikštėse gal kiek panašesni į apeigas nei į pačią poeziją (ne visada suprasi, ką ten vienas ar kitas poetas burba per mikrofoną), tačiau žmonės ateina ir pačių poetų pažiūrėti, ir pasibūti tarp bendraminčių, o jei norės atsidurti akis į akį su tekstais – grįš namo ir atsivers knygą. Svarbu ir tai, kad visi į renginius ateina entuziastingai ir savanoriškai, niekas jų čia su šautuvu nevaro.

Poezijos niekaip neįbruksi, ją reikia pačiam atrasti, todėl labai kreivai žiūriu į skaitymus gatvėse per megafoną, troleibusuose (tokių yra buvę) ir pan. Štai ir poryt vyks poezijos skaitymai traukinyje "Kaunas–Vilnius". Jei poetai galvoja, kad taip jie neša poezijos šviesą nesusipratusiems, pasakyčiau, kad panašiai galvoja ir Jehovos liudytojai. Objektas skirtingas, metodai panašūs. Tą idėją būtų galima pateisinti, jei kursuotų nors keli vagonai, prieš skaitymą poetai pereitų juos ir informuotų, kad viename tų vagonų vyks skaitymai. Kas norėtų – ateitų.

Dabar vagonai dažniausiai du, ir jų keleiviai neišvengiamai tampa skaitymų įkaitais. Kad ne visiems to reikia – akivaizdu. Žmogus turi teisę į asmeninę erdvę net ir traukinyje, ir šiuo atveju ta teisė šiurkščiai pažeidžiama, nors ir kilniais tikslais. Esu važiavęs traukiniu iš Vilniaus visokios nuotaikos ir su įvairiomis mintimis. Kartais man tokia poetų invazija būtų patikusi, tačiau buvo tokių dienų, kai net aš, kasdien perskaitantis nors vieną eilėraštį, po analogiškų skaitymų būčiau nenorėjęs žvelgti poezijos pusėn mažiausiai du mėnesius. Yra apie ką pagalvoti, mieli skaitymų entuziastai.