Šiais laikais atomines elektrines pastato greičiau nei Vilniaus savivaldybė planuoja pastatyti 15 tūkst. vietų stadioną. Toks buvo patvirtintas Vilniaus savivaldybės projekto vykdymo grafikas: pradžia – 2016 m., pabaiga – tik 2023 m. O aš jau buvau patikėjęs, kad sovietmečio statybų terminus palikome praeityje.

Ne veltui prieš kelias savaites ministras pirmininkas Saulius Skvernelis ir Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius pasikeitė kritika dėl Nacionalinio stadiono statybos. Premjeras įžvelgė riziką, kad Nacionalinio stadiono statyba gali sužlugti dėl Vilniaus miesto savivaldybės negebėjimo organizuoti ir valdyti „Kalbant apie Vilnių, reikia vieno – stebuklo, kad savivaldybė pradėtų tinkamai dirbti” – sakė premjeras S. Skvernelis. Vilniaus meras atkirto, kad jei projektas sužlugs, bus kalta Vyriausybė, nes ES paramą nukreipti į kitus objektus gali tik pati Vyriausybė.

Kas jau kas, bet meras, kuris nuo 2015 m. gegužės yra Vyriausybės potvarkiu sudarytos Nacionalinio daugiafunkcinio sveikatinimo, švietimo, kultūros ir užimtumo komplekso  projekto  įgyvendinimo  koordinavimo  darbo grupės vadovas, turėtų žinoti, kad dar 2016 m. pradžioje stadionas prarado ES paramos lėšas.

ES parama skiriama darželiui, bendruomeniniam centrui, sporto muziejui, sveikatinimo objektams, kelių infrastruktūrai ant Šeškinės kalno ir lietaus nuotekų kanalizacijai sutvarkyti, kad pagaliau baigtųsi Geležinio Vilko ir Narbuto gatvių užpylimas liūčių metu.

Priminsiu istoriją: 2013 m. Vilniaus miesto savivaldybė susitarė su Vyriausybe, kad Nacionalinis stadionas ir daugiafunkcinis centras bus statomas naudojant Valstybės ir ES lėšas, gautas iš 2014-2020 finansavimo etapo. Gerai tai žinau, nes iki 2015 m. buvau šitos darbo grupės vadovas. Su Vyriausybe pasidalinome darbus ir pasitvirtinome projekto eigą.

Pirma, 2015 m. pabaigoje turėjo prasidėti derybos su konkurso dalyviais, o 2016 m. – statybų pradžia. Tikslas vienas: 2018 m. vasarą Lietuvos atkūrimo šimtmečio dainų šventės dalyviai šoka ir dainuoja naujame 20 tūkstančių vietų (!) Nacionaliniame stadione. 

Antra, įvardijome sumas: Vyriausybė iš skirtingų programų skirs apie 77 mln. eurų. Iš jų 53 mln. bus paskirti daugiafunkciniam centrui, o kelių infrastruktūrai ir lietaus nuotekų įrengimui – dar apie 24 mln. eurų.

Trečia, 2014 m. pabaigoje paskelbėme kreipimąsi į privačius juridinius asmenis, norėdami išklausyti rinkos dalyvių nuomonę apie planuojamo įgyvendinti projekto apimtį ir sudėtingumą. Kartu norėjome sužinoti, kiek yra galinčių dalyvauti konkurse. Į kreipimąsi atsiliepė septyni juridiniai asmenys, iš jų penki – užsienio juridiniai asmenys (Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Vokietija, Vengrija, Nyderlandai), turintys ilgalaikę patirtį įgyvendinant viešosios ir privačios partnerystės projektus. Visi dokumentai ir informacija 2015 m. gegužę buvo perduota dabartiniams miesto vadovams. Keista, kaip iš septynių galimų dalyvių teliko vos vienas konkurso dalyvis.

Kodėl projektas vėluoja ir kodėl premjeras priverstas svaidytis žaibais?

Po 2015 m. rinkimų naujoji miesto valdžia ėmėsi viso projekto revizijos. Revizijai paprašė dviejų savaičių, bet prireikė beveik dviejų mėnesių. Per tą laiką buvo atleisti visi savivaldybės darbuotojai, kurie su šiuo projektu dirbo du metus, pats departamentas reorganizuotas, o darbų iš esmės niekas taip ir neperėmė.

Atsikratę darbuotojais, visą projekto valdymą į savo rankas perėmė Vilniaus savivaldybės politikai. Pagrindinis projekto partneris Finansų ministerija ir jos įstaiga „Centrinė projektų valdymo agentūra” iš atsakingos šalies tapo tik patarėja. 

Stebėjosi daugelis, bet Vilniaus miesto valdantieji politikai nusprendė keisti projekto modelį ir dalį sklypo ant Šeškinės kalno atiduoti daugiabučių namų kvartalui statyti. Tam buvo sumažintas stadiono dydis nuo planuotų 20 tūkstančių vietų iki 15 tūkst. Privačiam investuotojui būtų buvę leidžiama statyti 108 tūkst. kv. metrų gyvenamojo ploto, t. y. Viršuliškių dydžio mikrorajoną. Buvo tikimasi, kad privatus investuotojas sumokės už teisę statyti namus ir tai bus papildomas lėšų šaltinis Nacionaliniam stadionui finansuoti. Pasirinktas modelis atkartojo „Ozo teritorijos vystymo modelį”, tik reikia prisiminti, kad Ozo pramogų parko teritorijos vystymo pradžia yra gūdūs 1998 m.: jokių europinių lėšų nebuvo, o Vilniaus miesto biudžetas buvo juokingai mažas. Keisčiausia, kad didieji Ozo projekto kritikai pasirinko tą patį kelią, kurį kritikavo pastaruosius 10 metų!

Nebuvo kreipiamas dėmesys į mūsų pastabas, kad šioje teritorijoje negalima statyti daugiabučių namų, nes žemės paskirtis yra visuomeninė. Pakeisti detalųjį planą užtruktų  mažiausiai metus, o tai reikštų riziką prarasti visą ES paramą. Mano įsitikinimu, toks projektas pažeistų viešąjį interesą, nes reikėtų atsisakyti dalies visuomeninių objektų arba juos ženkliai sumažinti.

Bet miesto Taryboje daugumą turintys buldozeriu „prastūmė” tokį sprendimą – ir po pusmečio atšaukė, nes Specialiųjų tyrimų tarnyba pateikė išvadą apie didelę korupcijos grėsmę. Savivaldybės koridoriuose atvirai sklandė kalbos, kad daugiabučių namų vietoje Nacionalinio stadiono statyba yra suinteresuotos „MG Grupės” nekilnojamojo turto vystymo įmonės. Namų statybos idėjos greitai atsisakyta po „dėžutės’’ skandalo, kada Liberalų sąjūdžio vadovas buvo sulaikytas su dideliu kyšiu degtinės dėžutėje, o visuomenė sužinojo apie ypač glaudžius Liberalų sąjūdžio partijos vadovybės ryšius su minėta verslo grupe.

Stringant projektui, Vilniaus politikai nusprendė pasisamdyti konsultantus iš išorės, nors anksčiau tokias paslaugas miestui nemokamai teikė Centrinė projektų valdymo agentūra. Taip sugaišome dar pusmetį.

Ir tai dar ne pabaiga. Vilniaus miestas pradėjo beprasmius ginčus su Vyriausybe dėl savo prisidėjimo dalies, nes užsinorėjo Vyriausybei permesti ne tik statybos, bet ir stadiono išlaikymo kaštus. Ginčai 2016 m. sausį baigėsi darbo grupės pažyma, kuria Vilniaus miesto savivaldybė pareiškė Vyriausybei, kad nemato jokio miesto poreikio futbolo stadionui ir tegu tai būna tik privataus investuotojo atsakomybė. Žmonių kalba kalbant, Vilniaus meras pasakė, kad Vilniaus savivaldybei stadiono nereikia! Tegu jį daro pati Vyriausybė..., nes gi tai nacionalinis objektas.

Dėl visų šių priežasčių buvo prarastos ES lėšos stadionui. Būtent vėluojantys darbai sukėlė esminį projekto pasikeitimą ir 2016 m. buvo nuspręsta, kad stadiono statybai finansuoti ES paramos lėšos visgi nebus naudojamos. Jos pakeistos į Vyriausybės lėšas, kas turėjo ženkliai supaprastinti ir pagreitinti projekto įgyvendinimą. ES parama liko tik 300 vietų ikimokyklinio ugdymo įstaigai, kultūrinio ugdymo centrui ir bibliotekai, visuomeninei sporto infrastruktūrai bei susisiekimo infrastruktūrai. Todėl koncesijos konkursas buvo paskelbtas tik 2016 m. rugsėjį, o vėliau ne kartą nukeltos datos dėl dokumentų pateikimo: dalyvauti tokiame chaose nesiveržia niekas.

Labai prastas sprendimas sumažinti ,,nereikalingo futbolo stadiono” vietų skaičių: nuo 20 iki 15 tūkst. Toks vietų skaičius Vilniaus Nacionalinio stadiono visiškai neišskiria regione, nes panašius stadionus turi Talinas, Ryga, jau nekalbu apie Minską ir Kaliningradą. Pačiame Vilniuje yra Siemens arena su 12 000 vietų, o Kaune Žalgirio arena talpina 16 tūkst. Toks stadionas nesukurs jokio konkurencinio pranašumo regione ir nepadės pritraukti papildomų išskirtinių renginių. Miesto vadovų sprendimu atsisakoma turizmo pajamų miesto ekonomikai.

Visi šie ginčai sukuria sudėtingą, ilgą ir brangų procesą, už kurį jau niekas nenori prisiimti atsakomybės. Užsienio galimi dalyviai atsisako dalyvauti projekte, nes niekas Vakarų Europoje nesupranta tokių ilgų procedūrų ir biurokratinių vingrybių. Vilniaus politikai pasitraukė iš darbo komisijų, paliko tik techninius darbuotojus; jie jokių sprendimų priimti negali.

Kodėl premjeras susirūpino šiuo projektu? Kaip žinome, šiam projektui yra rezervuota 33,5 mln. eurų ES lėšų – iki 2020 m. turi baigtis konkursai ir sutartys turi būti pasirašytos. Vilniaus savivaldybės indėlis – 0 eurų. Nulis eurų, nulis dėmesio.  Liko nepilni dveji metai ir su dideliais projektais susidūrusius kamuoja bloga nuojauta, kad stadionas grimzta į neapibrėžtumą. 

Viena problema ne problema: ES paramą gali prarasti ir kitas atskirai nuo stadiono įgyvendinamas projektas – susisiekimo infrastruktūros ant Šeškinės kalno vystymas. Projektas ne tik ženkliai pagerintų susisiekimą šioje sudėtingoje sankryžoje, bet ir leistų pradėti lietaus kanalizacijos rekonstrukciją. Kitaip po liūčių Geležinio Vilko ir Narbuto gatvės vėl plauks.

17,9 mln. eurų ES parama tam spręsti ir skirta, tačiau darbai stovi. Miesto savivaldybės politikai net nepradėjo susisiekimo infrastruktūros projektavimo darbų, nes turi geležinį argumentą: dar nėra stadiono konkurso nugalėtojo, todėl nežinia, kaip ir kur projektuoti privažiavimo kelius, parkavimą ir dviračių takus. Tai reiškia, kad ir šias ES paramos lėšas Vilnius praras, nes beveik neįmanoma per tokį trumpą laiką suprojektuoti infrastruktūros ir paskelbti konkursus. O argumentas, kad laukiame stadiono konkurso nugalėtojo, tėra pasiteisinimas: miestas turi suprojektuoti šį transporto mazgą pagal savo poreikius, o jau stadiono statytojai tikrai prisiderins. Jau dabar Šeškinės gyventojai ragina miesto valdžią atkreipti dėmesį į parkavimo problemas, nes nenori, kad renginių metu jų namų kiemai taptų viso miesto nemokamo parkavimo aikštelėmis.

2014 m. susisiekimo projektiniai pasiūlymai ant Šeškinės kalno.

Nusikaltimas prieš Vilnių ir vilniečius yra statyti tik 15 tūkst. vietų stadioną, ir dar statyti taip ilgai. Paprasčiau būtų naikinti esamą konkursą ir skelbti du atskirus: stadionui ir kitiems objektams. Būtų daugiau dalyvių, o kartu ir konkurencijos – taip Nacionalinį stadioną Vilnius turėtų ženkliai greičiau.