AKMENUKŲ SVAIDYMAS Į SAVO BAIMĘ

Praėjusią savaitę informaciniuose viražuose pikiravo ne tik E. Macronas, pakalbėjęs apie galimą karių dislokavimą Ukrainoje. Lenkų karių dislokacijos Lietuvoje reikalą beveik skandalingai interpretavo ir mūsų premjerė. O buvęs mūsų užsienio reikalų ministras L. Linkevičius rėžė visai iš peties: „Kai Švedija buvo integruota į Aljansą, Baltijos jūra tapo vidine NATO jūra. Jei Rusija išdrįs mesti iššūkį NATO, Kaliningradas pirmiausiai būtų „neutralizuotas“.

Kas čia, blogio federacijos bauginimas ar šiaip tviterinė gražbylystė vietoj pakalnutės atlape? Net rimtos Vakarų šalys garsiai nė žodžio nesako apie tą aneksuotą Kionigsbergo sritį, kur Rusijos administravimas, kaip teigiama, turėjo baigtis 1995 metais.

Suprantama, šias buvusio ministro oracijas, lyg susitarę, tuojau pasigavo TASS, prasiblaiviusi M. Zacharova ir D. Peskovas su brangiu laikrodžiu ant rankovės. Dar vietiniai neaiškios pakraipos žiniasklaidos organizmai paapeliavo į gerb. eksministro komjaunuolišką praeitį, tiesa, gėdingai bjaurodamiesi biografijos faktų netikslumais.

Gal čia toks būdas grėsmėse skandinamos Lietuvos sąskaita projektuoti savo asmeninę karjerą Vakaruose?

Tokia jau mūsų ta politinė realybė – svaidytis skambiomis frazėmis, už kurias nėra jokios atsakomybės.

Apskritai Lietuvoje tenka stebėti vis intensyvesnį elito pezėjimą, orientuotą ne į tautą ir jos interesus, o į Briuselį, Strasbūrą ir geopolitinius horizontus.

Gal čia toks būdas grėsmėse skandinamos Lietuvos sąskaita projektuoti savo asmeninę karjerą Vakaruose? Bepigu mojuoti pagaikščiu, kai pats esi Skandinavijoje, atostogauji Balyje, o vaikučiai dislokuoti kur nors Frankfurte prie Maino.

Pirmas klausimas: ar įžvalgus žmogus, matydamas, kad turi reikalą su ginkluotu banditu, provokuodamas svaidys į jį akmenukus?

Ir antras klausimas: ar mūsų politikai įgalūs ką nors realiai padaryti, kad Lietuva būtų saugesnė, ar jie tik tiek tesugeba – neatsakingai pliurpti, tempdami šalį į dar didesnę grėsmę?