APIE MINISTRĄ, MAMĄ IR ŽEMĘ

Žemės ūkio ministras kažin ar beatsirinktų, kaip ten buvo su ta svetima, arta ir įmokas atnešusia žeme. Vieną kartą jis sako, kad nežinojo, kieno žemė, ir sužinoti negalėjo. Kitą, kad žinojo, dar kitą kalba, kad turi įrodymų, jog žemę aria gavęs sutikimą – nes tą jam patvirtino kiti du – kitos žemės – savininkai.

Kaip ten bebūtų, žemė yra svetima. Aiškinimai, kad taip esą elgiasi ne tik ministras, neteisybės nepaverčia teisybe. Svetima žemė yra svetima, nesvarbu, kad pats ministras aiškina, kad gelbėjo jos savininką nuo baudų, o koks nors teisininkas – kad tokį gelbėjimą „galbūt” pateisintų ir Konstitucija.

Ne, nepateisintų. Teisinimai, kad nuosavybė, o ypač žemė, mieste ir kaime reiškia skirtingus dalykus, yra jau ne juokingi, o apgailėtini, kaip piktžolėmis apaugęs buvęs fontanas prie Seimo rūmų. Kaip ir ministro elgesys, prisidengus žemelės tvarkymu naudotis svetimo žmogaus geru.

Konstitucija taip pat aiškiai, kaip nuosavybės teisę, apibrėžia ir Seimo nario teises bei pareigas. Ji sako, kad Seimo nario įgaliojimai nutrūksta, jeigu jis neatsisako darbo, nesuderinamo su Seimo nario pareigomis.

Konstitucinis Teismas 2004 m. yra išaiškinęs, kad čia sąvoka „darbas“ apima ir bet kokią privačią veiklą, kuria siekiama pelno. Pagal jo išaiškinimą, Seimo narys ir ūkininkauti gali tik tuomet ir tiek, kiek ta veikla nėra peraugusi į verslą ar kitokią veiklą, kurią Seimo nariui draudžia Konstitucija ir yra nesuderinama su Seimo nario konstituciniu teisiniu statusu.

Bet kam čia rūpi Konstitucija, kai ministras – kuris kartu yra Seimo narys – pasiima porą dienų atostogų per Seimo sesiją ir išvažiuoja tvarkyti formaliai mamai priklausančio ūkio reikalų. Vėliau iš Seimo tribūnos sako –  nes mama jau garbaus amžiaus ir nespėja. Dar sako – dešimt metų turiu įgaliojimą tvarkyti ūkio reikalus, bet pinigų mama man nemokėjo, todėl jokios Konstitucijos aš čia nepažeidžiau.

Bronius Markauskas R. Vilimo/ BFL nuotr.

Jei visgi kam nors rūpi Konstitucija, pagal oficialiąją konstitucinę doktriną, sąvoka „darbas“, vartojama Konstitucijoje, kai kalbama, kad Seimo narys negali dirbti niekur kitur, negu kad jam leidžia dirbti Konstitucija, apima bet kokią veiklą, atstovaujant įstaigai ar įmonei, jeigu ši veikla yra susijusi su darbo atlikimu, pareigų užėmimu, tarnybos ėjimu, kitų funkcijų vykdymu, užduočių atlikimu, net vadinamųjų garbės pareigų užėmimu ir neatsižvelgiant į tai, ar už tą veiklą yra atlyginama, ar nėra.

Konstitucijos nustatyto teisinio reguliavimo tikslas yra užtikrinti Seimo nario, kaip Tautos atstovo, laisvą mandatą ir garantuoti, kad Seimo narys veiks Tautos ir Lietuvos valstybės, o ne savo asmeniniais ar grupiniais interesais, kad nesinaudos savo statusu, laisvu mandatu savo ar sau artimų asmenų arba kitų asmenų privačiai naudai gauti.

Visi Seimo nariai yra kieno nors vaikai, broliai ar seserys. Ne tik Broniaus Markausko mama turi ūkį, įmonę ar kitą verslą. Ne tik jai dėl amžiaus ar ligų gali būti ir yra sunku tvarkytis. Kad B. Markauskas, o ne mama rūpinosi reikalais, patvirtino ne tik niekuo šioje istorijoje dėta ponia Markauskienė, bet ir jos sūnus. Seimo narys Bronius Markauskas. Sakysite, tai gal Seimo narys turi apleisti mamą ir nesirūpinti senatvėje? Anaiptol. Neturi. Nes turi teisę rinktis – ar likti ūkininku ir ramiai darbuotis ūkyje, ar pykti, kad jam neleidžia ramiai tvarkyti ūkio reikalų iš Seimo.

Konstitucija kiekvienam piliečiui garantuoja teisę rinktis verslą ir darbą. Kol ji kam nors dar rūpi.