Augimo kančios | Diena.lt

AUGIMO KANČIOS

Išgirdus preliminarius Ukrainos prezidento rinkimų pirmojo turo rezultatus ne vieno nuoširdaus ukrainiečių bičiulio veidu perbėgo lengvas nusivylimo šešėlis. Girdi, mes jiems tiek aukojame, tiek juos mokome ir užstojame, o jie į aukščiausią postą juokdarį renka! Tegu ir prisikvietusį į savo komandą gerą įspūdį darančių užsienio konsultantų, bet visišką katę maiše! Ar tik neatspindi šis ukrainiečių gestas tikrojo požiūrio į demokratiją ir negebėjimo permainas įgyvendinti ne revoliucijomis, bet evoliucijos keliu? Ar ukrainiečiai iš tiesų verti būti ten, kur mes juos tempiame, – Vakarų pasaulyje?

Pasipiktinusiems balsams pirmiausiai verta prisiminti, kad frontas Ukrainos rytuose – tai ne kažkokio pilietinio svetimos tautos karo riba. Tai linija, kur susitinka du skirtingi požiūriai į tarptautinę teisę, vakarietiškos ir stalinistinės vertybės. Nė viena Ukrainos rytuose žūstančio savanorio – vakarykščio mokytojo ar inžinieriaus – mirtis neverta net ir didžiausios suaukotų pinigų sumos. Priekaištaujantiems dėl tautos nebrandos galima tik pritarti, į klausimą vis dėlto atsakant kontraklausimu. O kur gyvena guru, kuris lengvu rankos mostu sustiprina tautų pilietinę galią, apdovanoja budistine kantrybe belaukiant, kol sunoks pradėtų reformų vaisiai?

Kiek kartų stebukladarių žvalgėmės mes, nors ne be pagrindo esame laikomi visateise Vakarų pasaulio dalimi?

Kaip sako Europos politikos analizės centro viceprezidentas Edwardas Lucasas, idealioje Ukrainoje kandidatai (pridursime – ir rinkėjai) būtų idealūs. Realioje Ukrainoje taip nėra.

Maidanas dar neišaugino naujų politinių lyderių. Taip, ukrainiečiai ir vėl – kaip ir kaskart jau daugiau kaip du su puse dešimtmečio – dairosi ne valstybės administratoriaus, bet mesijo. Tačiau kiek kartų stebukladarių žvalgėmės mes, nors ne be pagrindo esame laikomi visateise Vakarų pasaulio dalimi? Ar ne už naują pranašą paskiausiuose prezidento rinkimuose balsavo JAV, Prancūzijos piliečiai?

Auginant vaikus sunkiausia stebėti jų daromas klaidas ir vis dar neprarasti vilties, kad įskiepytos vertybės – stipresnės už vienadienius paklydimus. Tą patį galima pasakyti ir Ukrainos atveju. Juk niekas nežadėjo, kad padėti augti kitai tautai, – lengviau nei augti patiems.

Rašyti komentarą
Komentarai (7)

Anonimas

...siusti i Donecka?? ,,,,mes turime savo "donecka" rytineje Lietuvos dalyje...nenykshciai tuteishiai miega ir sapnuoja ...kad ryte ras uzrashus ir veliavas tuteishu slebezavones kalba...nes jie jokiai prokalbiai nepriklauso….shtai jums ---ir doneckas..[nes iki tikro donecko tolokaiii

Anonimas

...nezinau nei ka beprideti sunku diskutuoti ,jei tiek daug pasibiauretinu komentaru;;;pasikartosiu ,,kuomet Lietuva ejo duobetu keliu i nepriklausomybes atkurima[zinoma,dabar neliesiu to skaudulio kuri turi 85% tautieciu ;nezinodami ,kaip finansishkai "atsitiesti" ,,Ukrainos zmones smerke mus , kad esa mes fasistuojantys ;jokia ukraina neishtiese ranka ko gi mes ?? lendam ten, kur nereikia??

Karžygis

Lietuva ir Ukraina yra labai panašios. Savo piliečių begaline neapykanta, pykčiu ir nepakantumu kitokiai nuomonei. Aršiausius reikėtu komandiruoti "atrasti save" Donecko fronto linijoje, likusiems būtų tik į naudą.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS