Iškart po Sausio įvykių, 1991-ųjų sausio 15-ąją, pasaulį apskriejo vienos garsiausių vaikų rašytojų pasaulyje Astrid Lindgren laiškas, adresuotas Michailui Gorbačiovui. „Visi vaikai turi gyventi visiškai saugiai – vadinasi, ir lietuvių, ir latvių, ir estų vaikai. O kodėl taip nėra? Kodėl jie mirtinai išgąsdinti sovietų tankų ir kulkosvaidžių?“ – klausė garsioji švedė, apeliuodama į sovietų lyderio atsakomybę.

Daugiau nei per tris dešimtmečius, praėjusius nuo lietuvių protesto prieš Sovietų Sąjungos agresiją, imperinis Rusijos apetitas nesumažėjo. Kraugeriško karo alinamos Ukrainos vaikai neturi nei saugaus gyvenimo, nei saugios ateities. Ukrainos vyriausybės duomenimis, nuo invazijos pradžios Rusija iš šalies pagrobė ir prievarta išsivežė apie 20 tūkst. vaikų. Gyvenantys gimtinėje yra traumuoti artimųjų netekties, patiria nuolatinę smurto, prievartos, seksualinio išnaudojimo ir prekybos žmonėmis riziką, patys tampa karo aukomis. JT vaikų fondo UNICEF duomenimis, Ukrainoje kasdien žūsta arba yra sužalojami daugiau nei penki vaikai, nors tikrieji skaičiai gali būti kur kas didesni.

Sausio 13-oji – ne istorija. Jei nenorime, kad ji pasikartotų, neturime teisės pavargti kovodami už laisvę.

Sausio 13-oji – ne istorija. Jei nenorime, kad ji pasikartotų, neturime teisės pavargti kovodami už laisvę. Sausio 13-ąją susitelkę apgynėme teisę gyventi nepriklausomą gyvenimą. Susitelkti mokame ir šiandien – tai įrodė devynmetės Agotos istorija. Apginti vaikus – svarbiausia suaugusiųjų pareiga.

Sausio 13-oji – ne vien minėtina data. Tai akistata su savimi: ar žinome savo istoriją, ar branginame laisvę, ar gyvendami laisvi jaučiame atsakomybę? Tai kasdienė kova už mūsų rytojų. Be teisės pavargti. Užmiršti. Ir kai garsus atlikėjas, toli gražu ne pusaugis, apie Romo Kalantos auką kalba kaip apie „už*usį bajeriuką“, tai ne nevykęs juokelis. Tai pasityčiojimas iš atminimo. Nes be istorijos žinojimo, be pagarbos atminčiai mes – niekas.