D. TRUMPAS – IR VĖL RUSIJOS „MŪSIŠKIS“. AR TIKRAI?

Praėjusią savaitę JAV Iždo departamentas, dar pernai įpareigotas Kongreso, pateikė Rusijos pareigūnų ir oligarchų sąrašą, kuris turėjo tapti gairėmis naujų sankcijų valdančiajam Kremliaus elitui ir jo artimiausiai aplinkai įvedimui.

Entuziastingai Rusijos sulaikymo šalininkų bei su didele baime Kremliaus lauktas sąrašas pirmiesiems tapo nusivylimo, o pastariesiems – džiaugsmo šaltiniu. Dokumente esantys pareigūnai – paimti iš oficialių prezidento administracijos ar vyriausybės svetainių, o oligarchai – iš žurnalo „Forbes“ turtingiausiųjų sąrašo.

Taip pat Iždo departamento dokumento viešoji dalis pabrėžė, jog šis sąrašas savaime nereiškia sankcijų jame esantiems asmenims įvedimo, todėl nors pirmoji Kremliaus reakcija buvo itin agresyvi, po pusdienio retorika pasikeitė, o oficialioji žiniasklaida net paklausė: ar Donaldas Trumpas – vėl mūsiškis? Skepsio dėl Iždo departamento sąrašo netrūko ir Lietuvoje, todėl verta į šį klausimą pažvelgti plačiau.

Paviešintas sąrašas išties seklus ir pasirodę teiginiai, kad jį sudaryti užtektų pusvalandžio, turi pagrindo. Todėl jis pernelyg kontrastuoja su faktu, kad vadinamasis „Kremliaus sąrašas“ buvo rengiamas kelis mėnesius, o tai darė ne tik milžiniškus žvalgybinius pajėgumus turintis Iždo departamentas, bet ir pasitelkti įvairūs Rusiją išmanantys ekspertai. Vienas pagrindinių aiškinimų, kodėl nutiko taip, kad sąrašas nuvylė, yra tai, jog paskutinę minutę kažkas iš prezidento administracijos nusprendė tikrojo sąrašo neviešinti. Žvilgsniai krypsta į D. Trumpo aplinkoje esančius su Rusiją santykius atkurti norinčius asmenis – kad tokių yra ir jų kova su Kremliaus sulaikymo strategijos šalininkais administracijos viduje vyksta nuolat nėra jokia paslaptis. Teigiama, kad tikrąjį sąrašą, kuris būtų didelis smūgis Kremliui, buvo liepta išmesti į šiukšliadėžę ir taip pasiųsti žinutę ne tik Maskvai, bet ir Kongresui.

Tačiau kažkodėl pamirštama tai, jog šalia paviešintosios dokumento dalies yra ir kelių šimtų puslapių įslaptintoji, kuri, pasak Iždo departamento sekretoriaus, ir taps naujų sankcijų gairėmis jau netrukus. Kodėl tikrasis sąrašas būtinai turėjo atsidurti šiukšliadėžėje, o ne šioje įslaptintoje dalyje? Kaip yra išties, galėsime įvertinti tik kai prezidento administracija imsis veiksmų šių metų eigoje, arba tą daryti atsisakys.

Šiemet Kongresui įvairios administracijos institucijos turės teikti dar šešias ataskaitas, susijusias su skirtingais sankcijų ar politikos Rusijos atžvilgiu aspektais. Jeigu jose taip pat nebus imamasi griežtesnių priemonių, tai tikrai bus įrodymas, kad prorusiškos nuotaikos D. Trumpo aplinkoje įgavo didesnį svorį. Tačiau iš pateikto sąrašo daryti tokias išvadas – tikrai per anksti.

Taip pat būtina suvokti, kad „Kremliaus sąrašas“ – tik viena, kad ir nemaža, detalė platesnėje JAV santykių su Rusija mozaikoje. Todėl svarbu pažvelgti ir į kitus Vašingtono veiksmus. Pavyzdžiui, savaitę iki „Kremliaus sąrašo“ paskelbimo, į jau galiojančių sankcijų paketą dėl Krymo aneksijos buvo įtrauktas 21 individas ir 9 kompanijos. Tarp naujai sankcionuojamų asmenų – ir Energetikos viceministras Andrejus Čerezovas, todėl tai nėra tik parodomasis veiksmas.

Antra, praėjusį penktadienį Pentagonas paskelbė naują branduolinio ginklo strategiją, kuri orientuota į strateginio atgrasymo pajėgumų stiprinimą. Tai taip pat Kremliaus buvo sutiktas kaip „antirusiškas“ veiksmas. Galiausiai, pats D. Trumpas savo kalboje aiškiai įvardino, kad Rusija kelia iššūkių JAV „interesams, ekonomikai ir vertybėms“.

Reikia pripažinti, kad Iždo departamento paskelbtas sąrašas neišpildė lūkesčių ta prasme, jog galėjo tapti itin rimtu „minkštosios galios“ instrumentu kuriant įtampas Kremliaus valdančiojo elito tarpe. Mat jeigu jis būtų išties aiškiai įvardijęs potencialius sankcijų taikinius, ypač Kremlių palaikančių oligarchų tarpe, tai būtų turėję didelį poveikį pristabdant agresyvią Rusijos politiką. Kodėl visgi buvo nuspręsta kitaip, atsakymus galbūt sužinosime ateityje.

Tačiau Kremliaus propagandistų pareiškimas, jog D. Trumpas – vėl mūsiškis, taip pat yra toli nuo tikrovės. Jeigu JAV prezidentas ar dalis jo aplinkos išties mano, jog su Vladimiru Putinu jie galėtų lengvai susitarti, prezidento administracijos užsienio ir saugumo politika, diriguojama patyrusių ir Rusijos keliamą grėsmę aiškiai suvokiančių generolų, šiandien yra orientuota į Kremliaus sulaikymą.

Rytų Europos studijų centro analitiko Vytauto Keršansko komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.