Danguje nėra taip, kaip ant žemės. Centrinė valdžia – Prezidentė, Seimas ir Vyriausybė ir prie jų prilipusios įstaigos, įstaigėlės savo gyvenimą gyvena danguje. Leidžia įstatymus protingus, reikšmingus dekretus pasirašo, instrukcijas kuria, ateities biudžetus eiliuoja. Kad tik ant žemės būtų lengviau vargelį vargstančiam žmogui. Mokytojui, medikui, gaisrininkui, bibliotekininkui. O tas žemės vabalas nesupranta rūpesčio, keikia dangų, menku kumšteliu retkarčiais pagrūmoja...

Šiaip danguje kuriamos stirtos visai neblogų teisės aktų. Tarkime, Vyriausybės nutarimas, kad nuo X dienos atlyginimai medikams didinami vidutiniškai iki Y nuošimčių. Arba kitas – nuo Z dienos pedagogams dvigubinamos algos. Tokie dokumentai ne tik neblogi, jie tiesiog auksiniai. Kol nenusileidžia ant žemės.

Ant žemės esančios mokyklos ir gydymo įstaigos, jei jos ne respublikinio lygio, yra išlaikomos ne ministerijų biudžetų, o savivaldybių. Dangus nuleidžia gerus nutarimus, tačiau pinigų – ne, liepia iš savų finansų verstis. Tačiau savivaldybės švarko kišenės tokios seklios, kad papildomų centų mokytojams ar medikams nė su žiburiu nerastum. Kai ir taip labiau norisi kuo daugiau sutaupyti, o ne kuo daugiau išleisti.

Be to, iš dangaus nuolat ataidi malonesni siūlymai optimizuoti švietimo, medicinos tinklus. Uždarei kaimo ambulatoriją – sutaupei, užkalei mokyklos duris – dar sutaupei. Bet ne pažadėtiems atlyginimams. Jei atlyginimų didinimas būtų įprasmintas Seimo priimtu įstatymu, trūks plyš reikėtų jo laikytis. Bet tada su įstatymu reikėtų ir pinigų maišą nuleisti. O pinigų Vyriausybei gaila. Todėl dangaus įsipareigojimai ir įpareigojimai šakėmis ant vandens parašyti.

Savivaldybių rūpesčiai apskritai yra žemiški. Ne visoms rūpi užsienio turistų ir investuotojų pritraukti. Svarbiau gatvę užlopyti, aikštę rekonstruoti, žolę skveruose nupjauti, kelią į sodus nutiesti, sklypus statyboms suformuoti, leidimus išduoti. Žodžiu, pasijusti reikalingais žmonėms. Tiksliau, žmonėmis.