GEROS VALIOS BARBARAI

Lietuvą sukrėtė nauja tragedija – iš kauniečių šeimos buvo atimti du mažamečiai. Atimti it tyčia norint atkartoti brutaliausio karo scenas – su vaikų klyksmu, sutrikusiais tėvais, akmeniniais Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (VTAĮT) atstovų veidais.

Beveik mėnesį laikinoje globoje išbuvusius vaikus, regis, jau ketinama grąžinti į šeimą. Atrodytų, džiaugtis gali abi pusės: tėvai atgavo viltį, vaikų teisių specialistai darsyk įrodė, kad mato ir girdi viską it kokia šariato policija. Tačiau šis džiaugsmas – pro raudas, nes sukėlė daug abejonių ir klausimų dėl vaikų teisių apsaugos sistemos Lietuvoje. Kodėl tokiu delikačiu atveju imtasi kraštutinių priemonių – motina, it koks recidyvistas, laikinai izoliuota? Kodėl teisė pasirūpinti vaikais iškart nesuteikta jų tėvui? Klausimų tikrai daugiau, nei gali atsakyti visažinė valdininkė, nusprendusi, kad pliaukštelėjimas per rankas yra didesnė trauma vaikui nei trys savaitės, praleistos su svetimais žmonėmis. Panemunės šeimos drama – dar vienas įrodymas, kad Matuko reforma įgyvendinama, jai nepasiruošus. Apie tai, kad ir netiesiogiai, pripažino socialinių reikalų ir darbo viceministrė, vakar atsiprašiusi už Kauno valdininkės melą ir pripažinusi: teisės aktai nėra tobuli. Panemunės dramoje visu gražumu išvydome, kad laisvės interpretuoti vaiko gyvybę apsaugantį (arba suluošinantį) Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą yra daugiau nei dažnas vaikų teisių specialistas turi kompetencijos. Tačiau kad problema – ne vienos valdininkės iš Kauno paklydimai, rodo ir oficiali statistika. Iš 6 tūkst. nuo liepos 1 d. gautų pranešimų 64 proc. atvejais nenustatytas joks grėsmės vaikams lygis. Tai byloja ne tik apie išaugusį aplinkinių sąmoningumą, bet ir apie su šeimos gyvenimu susijusių situacijų dviprasmiškumą.

Laisvės interpretuoti Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą yra daugiau, nei dažnas vaikų teisių specialistas turi kompetencijos.

Ar Lietuvoje bus naujų Matuko istorijų? Bus, jei su netinkamo auklėjimo reiškiniu bus kovojama ne iš esmės, bet dėl statistikos, ne stengiantis diagnozuoti, bet vien malšinant simptomus, kaip sakytų geras gydytojas, lengvą peršalimą bandant gydyti antibiotikais.

Už eismo saugumą atsakingi specialistai mėgsta pabrėžti, kad jų darbo sėkmės paslaptis – siekis ne surinkti kuo daugiau baudų, bet išauklėti vairuotojus. Gal ši formulė labiau nei viduramžių metodai tiktų ir gerinanti sąlygas, kuriomis auga Lietuvos vaikai?