ĮKALINTI BETONO DŽIUNGLĖSE

Nepaisant krikšto ir skaitmenizacijos, medis lietuviui – šventas. Nors seniai pamiršome tradiciją Sekminių dieną namus apkaišyti berželiais, vaikų gimimą vis dar įprasminame sodindami ąžuolus, o supratimą apie estetiką demonstruojame medžio masyvo akcentais buityje.

Tad protestai dėl kertamų medžių Vilniuje, Klaipėdoje, o dabar – Kaune yra tarsi savaime suprantami, daugumos pateisinami. Kažkuo net panašūs į mūsų protėvių išpuolį prieš šventąjį Brunoną. Tai ne mes būgnais stabdome medžudžius – tai per mus veikia giliai mumyse teberusenanti pagoniška lietuvio dvasia. Galbūt dėl to nė nepastebime politikų, patyliukais prisėlinusių, kad pasišildytų prie piliečių maišto laužų.

Nubraukę protesto purslus, pasveikinę dar vieną pilietiškumo apraišką, grįžkime į realybę.

Ar daug ką bendra senieji kaštonai per visą šalį ūmai išgarsėjusioje kauniškėje A.Mickevičiaus gatvėje turėjo su medžiais, kuriuos apkabiname nuėję į mišką pamedituoti? Liepos iš Vytauto prospekto – su tomis natūraliomis sąlygomis augančiomis gražuolėmis, kurių žiedų arbatą seniai iškeitėme į tabletes?

Miesto tvarkytojai nusitaikė į akcentus, kurie sykiu su šaligatviu, rudenį nusėtu slidžių lapų patalu, kartu su grafitais ir nebežinia kokių karų – tikrųjų ar ekonominių – nuniokotomis pastatų sienomis kūrė jaukios netvarkos atmosferą. Ją prieš tris dešimtmečius pastebėjo ir mums parodė pirmieji svečiai iš Vakarų, ji skyrė mūsų Vilnių, Kauną, Klaipėdą nuo iščiustytų laisvojo pasaulio didmiesčių. Aptrupėjusių sienų mūsų miestuose vis mažiau. Bohemiškąsias duobutes jose paslėpė ilgaamžis tinkas, šlapimu dvokančias tarpuvartes pakeitė vartai su telefonspyne ir stebėjimo kameromis. Atėjo ir medžių eilė.

Specialistai kalba apie pasaulyje egzistuojančią tobulą senų medžių gyvenimą moderniuose miestuose. Tikriausiai kažkurį tokios kaimynystės modelį galima pritaikyti ir pas mus. Tačiau jei jau taip mylime medžius, bent nemeluokime sau: galynėtis su asfaltu, gerti automobilių išmetamąsias dujas ir galop palūžti nuo augimo nenatūraliomis sąlygomis tikrai nėra gyvenimas, kurio nusipelnė liepos ir kaštonai.