KĄ TURĖSIME PO RINKIMŲ: TA PATI PANELĖ, TIK KITA SUKNELĖ?

Rudenį sulig Seimo rinkimais baigsis eilinis politinis viliotinis. Politikų pažadai vis labiau prasilenkia su realybe. Žmonės suvokia tai, tačiau reaguoja apatiškai. Pabodo koldūnų, medžioklių ir auksinių šaukštų istorijos. Politinis susvetimėjimas gimdo absenteizmą – mums nebeįdomu tai, kas vyksta mūsų valstybėje. Mažiau skauda.

Jaučiu tai aš, žinau, jaučiate jūs. Ir mes visi žinome, kad rinkėjų aktyvumas bus dar mažesnis nei praėjusį kartą. Lietuva mažėja (per 25 nepriklausomybės metus mano gimtojo Kauno, kuriame gimiau, gyvenu ir dirbu daugiau kaip 60 metų, gyventojų sumažėjo beveik trečdaliu – nuo 420 iki 298 tūkst. gyventojų). Galų gale net ir tie, kurie ateis prie balsadėžių, savo pasirinkimą darys vadovaudamiesi bala žino kokiais kriterijais.

Vieni balsuos "už draugus", kiti – iš tradicijos ar inercijos. Daug kam iš tiesų nė motais, ką yra ar nėra padarę ar nepadarę jų išrinktieji. Kiti rinksis tuos, kurie šiuo metu atrodo mažiau susitepę (kokia ten rinkimų programa?), treti – tuos, kurių pažadai labiausiai malonina jų ausį ar akį. Prisiminkime 2012-uosius, 2008-iuosius, 2004-uosius: kiek daug racionalumo buvo per ankstesnius Lietuvos pasirinkimus?

Panašus Seimo rinkimų scenarijus kartojasi kas ketverius metus it samsaros ratas. Produktyvumas neauga, ekonomika varžoma valstybiniais varžtais, darbuotojų skaičius mažėja, o politinis elitas ir jo rinkėjai, tarsi atmintį praradę mankurtai, apsimeta, kad nieko gyvenime tokio, dėl ko vertėtų rimtai susimąstyti, nevyksta. Atrodo, kad kol žaibas netrenks, kol neištiks gilus sukrėtimas, tol viešojo gyvenimo vektoriai nepasikeis.

Kodėl mums tai turi rūpėti?

Lietuva, kaip ir visa ES bei kitos poindustrinės valstybės, pateko į ekonominio augimo spąstus. Ekonominio sulėtėjimo nebesugeba sustabdyti nei nacionalinės makroekonominės politikos priemonės, nei centrinių bankų bejėgiškai įgyvendinamos kiekybinio skatinimo priemonės. Nors pramonės, žemės ūkio ir paslaugų skaitmenizavimas ir robotizavimas didina generuojamąją vertę, tačiau mažina ir dirbančiųjų, ir darbo vietų skaičių.

Atsidūrus spąstuose, ima veikti verslų optimizavimo saugikliai (iš Kauno išsikelia "Suslavičius-Felix" padažai, "Estrella Baltic" traškučiai, iš Alytaus – "Coca-Cola"), atskirose industrijose pastebime verslų konsolidaciją ir besiformuojančias monopolijas. Taip joms gyventi paprasčiau – naudodamos savo dydį ir politinę įtaką, jos lengviau gali manipuliuoti valstybės kuriamais ribojimais. Deja, rinkos monopolizavimas produktyvumo nedidina.

Neretai vyriausybės, kurios bando pagerinti produktyvumą, susiduria su milžinišku pasipriešinimu – puikus to pavyzdys ir naujojo Darbo kodekso priėmimo batalijos Lietuvoje. Produktyvumo skatinimo paieškos vyriausybes verčia peržiūrėti atskirų industrijų reguliavimą, siekiant jį liberalizuoti, supaprastinti ir išlaisvinti iš perteklinio, paskendusio detalėse reglamentavimo. Deja, Lietuvoje daugelio sektorių atžvilgiu elgiamasi priešingai. Reguliuotojų siūlomi scenarijai tampa vis griežtesni – verslui dedami vis nauji apynasriai, kad tik būtų apgintas savo sprendimų nesugebantis priimti Lietuvos žmogus.

Esu Nacionalinės lošimų ir žaidimų verslo asociacijos (NLŽVA), įsteigtos 1994 m. ir vienijančios riboto statymo ir laimėjimo (B kategorijos) lošimo automatų verslą, prezidentas, vienos iš šį verslą organizuojančios Kauno bendrovės bendraturtis ir ilgametis vadovas. Trisdešimt savo gyvenimo metų skyriau smulkiojo ir vidutinio verslo Lietuvoje plėtrai, su komanda sukūriau verslą, kuriame dirba beveik 500 žmonių. Bendrovė aktyviai vykdo socialinės atsakomybės, paramos ir labdaros programas. Todėl manau, kad turiu teisę ir pagrindą kritiškai vertinti tai, kas vyksta mūsų viešajame gyvenime.

Baigiantis dar vienai Seimo kadencijai, kyla klausimas, kas realiai pasikeitė Lietuvoje ir kiek šis Seimas (ar atskiri jo nariai) prisidėjo prie pokyčių? Pažvelkime per ekonominę prizmę. Ekonominės veiklos sąlygos prastėja: išlaidos auga, darbo rinka stagnuoja, ekonomika lėtėja. Seimo darbus vertinu per lošimų verslo, kuriame dirbu, reguliavimo prizmę. Vertinimas tik asmeninis. Tai, ką pasakysiu, išgyvenau asmeniškai. Iki kaulų smegenų.

Žlugdomas smulkusis verslas

Lošimų industrijos reguliavimo atvejis – viešosios valdžios bejėgiškumas ir nejautrumas smulkiajam verslui.

Šių metų liepos 7 d. paskelbiau viešą kreipimąsi į Jos Ekscelenciją Jungtinės Karalystės Ambasadorę Claire Lawrence "Mums reikia Jungtinės Karalystės pagalbos, kad priartėtume prie Vakarų Europos lošimų reguliavimo patirties" (susipažinti galima internete – www.delfi.lt/partnerio-turinys/vidines-naujienos/article.php?id=71730928). Jame išreiškiau galutinį nusivylimą Lietuvos institucijų nekompetencija atlikti progresyvią lošimų ir loterijų reguliavimo reformą ir išvaduoti Lietuvą iš anų laikų, kurį daugelis mūsų mena kaip sovietmetį. Prašymas taip ir liko neišgirstas – kaip ir daugybė kitų. Ko dar galiu tikėtis iš Seimo ir į jį siekiančių patekti asmenų, kurie save pozicionuoja kaip politinį elitą? Ko galiu tikėtis iš tų, kurie kandidatuoja Kaune? Atsakymas paprastas: deja, nieko gero.

Šios kadencijos Seimas taip ir nesugebėjo priimti 2011 m. rugpjūčio 31 d. Seimo valdybos sudarytos darbo grupės parengto naujo Azartinių lošimų įstatymo projekto. Ketveri metai – šuniui ant uodegos. Įstatymo projekto svarstymo eigoje nežinia iš kur gimę Seimo narių pasiūlymai ambiciją modernizuoti Lietuvos lošimų rinką, įvykdyti progresyvią institucinę reformą ir stiprinti socialinę atsakomybę pavertė šnipštu. Viešų raginimų priimti modernų, europinį požiūrį atitinkantį įstatymo projektą ir įgyvendinti lošimų reformą Seimas neišgirdo. Pasak Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko pavaduotojo K.Glavecko, "Lietuva – ne Didžioji Britanija". Suprask, modernaus reguliavimo jai nereikia.

Kadangi bandymai įteisinti progresyvų lošimų reguliavimą patyrė fiasko, šią tuštumą užpildė atskiri azartinių lošimų įstatymo lopai: pakeitimas 2015 m. (įteisintas azartinių lošimų organizavimas nuotoliniu būdu), pakeitimas 2016 m. (įteisinta privaloma visų lošimo organizavimo vietų lankytojų identifikacija). Šios kadencijos Seimas pristigo stiprybės ryžtingoms reguliacinėms ir institucinėms reformoms azartinių lošimų srityje.

2016 m. pakeitimas įteisino visuotinę lošimo paslaugų vartotojų kontrolę ir palaidojo smulkiojo verslo dalyvavimo versle galimybes. Šiuo reikalavimu buvo palaidota bet kokia galimybė smulkiajam verslui dalyvauti lošimų versle, nes jam jis tiesiog yra neįgyvendinamas. Pastarąjį pakeitimą inicijavo socialdemokratai – Seimo narys J.Sabatauskas ir jam pritariančios jo partijos narės B.Vėsaitė ir O.Leiputė. Atkreiptinas dėmesys, kad jų pakeitimas identiškas nuostatai, kuri įtraukta į 2011 m. rugpjūčio 23 d. Seimo nario Ž.Šilgalio registruotą Azartinių lošimų įstatymo projektą. Pastarąjį Seimas atmetė dar 2013 m. Atmestą įstatymo projektą rengusios darbo grupes sukūrimą palaimino tuometis Seimo Biudžeto ir Finansų komiteto pirmininkas K.Glaveckas.

Inicijuojant įstatymo pakeitimą, buvo deklaruota, kad juo siekiama apsaugoti vartotoją (ypač probleminį lošėją). Kyla pagrįsta abejonė, kad parodomai demonstruojamas tariamas rūpestis vartotoju, o realiai tarnaujama stambiojo verslo interesams – per nebūdingų ir perteklinių reikalavimų įteisinimą išstumti iš rinkos mažesnes pajamas vienoje lošimo vietoje generuojančius konkuruojančius verslus, neleisti ateiti į rinką smulkiajam nacionaliniam verslui.

Jeigu šiam projektui, dabar jau tapusiu įstatymu, būtų buvę atlikti išsamūs privalomi naudos kaštų finansiniai ekonominiai skaičiavimai, kurių projekto iniciatoriai nepateikė, o Seimas, neatsižvelgęs į Vyriausybės pastabas, sprendimą priėmė be jų, taptų akivaizdu, kad valstybės išlaidos ir verslo išlaidos kuriant visuotinę lošimo paslaugų vartotojų kontrolę yra nepagrįstai dideli – kurti visuotinį registrą, vykdyti stebėseną ir kontrolę kainuos per brangiai, palyginti su gaunama nauda. Šiame kontekste Seimo nariai ir jų pagalbininkai valstybės valdymo institucijose, garsiai šaukiantys apie viešojo intereso gynimą ar silpno, pažeidžiamo, paprasto žmogaus apsaugą, it klusnios marionetės tarnauja stambiojo kapitalo interesams.

Per šią kadenciją Seimas (ir Vyriausybė) taip ir nesugebėjo įteisinti ES valstybėse paplitusio privalomo reguliariojo lošimų ir loterijų paplitimo tyrimo atlikimą. Tik tokių tyrimų pagalba būtų galima objektyviai nustatyti vartojimo mąstą ir probleminio lošimo paplitimo apimtį ir intensyvumą Lietuvoje. Tol, kol lošimų ir loterijų paplitimo mastai ir intensyvumas nėra nustatyti, objektyviai neįmanoma identifikuoti priežasčių, objektyviai parinkti tinkamų reguliavimo priemonių.

Šių metų pavasarį Seimo kadencijai einant į pabaigą, Finansų ministerija, vykdydama Valstybės kontrolės rekomendaciją, karštligišku skubotumu inicijavo naujas įstatymo pataisas. Likus metams iki rekomendacinio termino, vėl atsirado pasiūlymas, kuriuo siekiama sujungti visus lošimo automatus į tiesioginio ryšio kontrolės sistemą. Analogiškas siūlymas buvo inkorporuotas ir į 2013 m. Seimo atmestą Ž.Šilgalio registruotą įstatymo projektą. Finansiniai ekonominiai skaičiavimai rodo, kad dėl į Vakarus gamintojams nukeliausiančių keliasdešimties milijonų eurų siekiančių investicijų, reikalingų čia Lietuvoje, bei padidėjusių veiklos kaštų dydžio, tokio įstatymo įgyvendinimas būtų pražūtingas daugeliui B kategorijos lošimo operatorių. Reikšmingų sąnaudų nepatirtų tik didieji lošimo rinkos dalyviai.

Dar 2012 m. pavasarį Seimo valdybos darbo grupės narių ir lošimų bei loterijų asociacijų darbinio vizito Didžiojoje Britanijoje metu šios šalies Lošimų komisijos vadovas, atsakydamas į jam užduotą klausimą, pasakė, kad "Lietuvos Vyriausybė turi suprasti, kad šis reikalavimas yra ne kas kita, o veikiančios rinkos griovimas, todėl institucijų pareiga ištirti, nustatyti ir įvardyti tokių iniciatyvų užsakovus ir autorius". Konstatuotina, kad per šią kadenciją Lietuvoje skaidrumo link taip pat nebuvo žengtas bent koks reikšmingesnis žingsnis.

Ko tikėtis Kaunui?

Vartau į mūsų įmonę atneštą Lietuvos valstiečių ir žaliųjų reklaminį leidinį "Kaunui ir Lietuvai", kurį puošia ir miesto mero šypsena. Kauniečiai matė šį laikraštį – jame daug populistinių pažadų apie darnią ekonomiką ir finansus, laimingus žmones ir verslą. Kaip visada, siūlančiųjų kažką padaryti nors vežimu vežk, bet kiek iš jų sukūrė nors vieną darbo vietą, ko gero, sunkiai būtų galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.

Skaitau ir netikiu. Juk vienas iš valstiečių lyderių faktiškai katalizavo tuos, kurie palaidojo mūsų svajonę netoli Kauno įkurti gamyklą. Turėjome ir patyrusių inžinierių, ir surinkėjų, natūraliai vystantis verslui atsirado lošimų automatų remonto bazė, gimė planai kurti sertifikavimo laboratoriją, gamyklą, turėjusią gaminti automatus vietos rinkai bei eksportui.

Realybė tokia, kad, valstybei nesugebant priimti modernaus lošimo įstatymo ir nuolat kuriant naujus ribojimus, smulkusis ir vidutinis verslas negali planuoti savo ateities. Juo labiau kad, nesiremiant tyrimais ir duomenimis, lengva kurti bet kokias pabaisas. Štai Nacionalinės alkoholio ir tabako kontrolės koalicijos vadovo, o dabar Valstiečių žaliųjų sąrašo viršuje esančio A.Verygos laiškai Seimo nariams ir asmeniškai prieš mane nukreipti straipsniai iš esmės demonizavo mūsų verslą. Visa tai man kainavo sveikatą ir palaidotą svajonę, o Kaunui (ir Lietuvai) – nacionalinio smulkiojo ir vidutinio verslo plėtrą, prarastas darbo vietas ir, be abejo, taip reikalingas pajamas į biudžetą.

Baksnok nebaksnojęs, bet pagal šių metų gegužę atliktus bendrovės "Vilmorus" tyrimų duomenis, B kategorijos lošimų automatais lošia vos 1 proc. apklaustųjų, o loterijose – net 54 proc. Internetinių lošimų apimtys pastaraisiais metais augo kone po 30 proc. per metus, kazino, kortų ar pokerio mobiliąją programėlę jau turi kone kas antras paauglys. Kortomis iš pinigų namuose kas savaitę žaidžia apie 3 proc. respondentų. Siauras požiūris, asmeninės ambicijos ir politinė karjera svarbiau už viską.

Vyraujantis trumparegiškas požiūris į verslą nėra tik asmeninių, korupcinių interesų ir sovietų planinės ekonomikos paveldas. Greičiausia, tai yra ir viso Lietuvos elito, ištremto ir supūdyto Sibire, užkasto Paneriuose ar IX forte, susprogdinto pokario bunkeriuose, tragedija. Inteligentijos, turinčios platų akiratį, stygius. Moderniai mąstančių lyderių ir mąstytojų, galinčių įžvelgti ir sukurti, kuriais galėtų pasitikėti investuotojai, badas.

Tuo tarpu sovietmečio lyderiai – valstietiško-proletariško mąstymo sovietinė nomenklatūra ir jos palikuonys – nekuria pagrindo Lietuvos ateičiai, o tik siekia išsunkti paskutinius lašus iš ES fondų čiaupų. Nenustebkime, kad greičiausiai niekas nė nesiruošia kurti infrastruktūros, didinti verslo galimybių, pritraukti investicijų – ir toliau gražiai iš skolintų, paramos lėšų dažysime fasadus ir lauksime, kol problemos išsispręs savaime. Kol mes tikėsime fasadais ir neturėsime kritinio mąstymo, tol ir suksis samsaros ratas ir kas ketveri metai politikoje kartosis: "Ta pati panelė, tik kita suknelė."

Pabaigai

Suprantu, koks sunkus ir sudėtingas šis tekstas. Žinau, kad taip kalbėdamas galbūt kasu sau duobę. Bet negaliu tylėti, kai matau, kad Kaunas pagal gyventojų skaičių grįžta į praėjusiojo amžiaus septintąjį dešimtmetį. Kai stebiu, kaip kažkada tiršta žmonių tuštėja Laisvės alėja, ir bandau įsivaizduoti, kiek namų vaiduoklių padaugės dar po ketverių metų. Manęs nestebina pastaraisiais metais vėl didėjanti emigracija. Bene pagrindinė išvykstančiųjų kryptis – ta pati Didžioji Britanija, į kurios atstovę ir kreipiausi viešu laišku. Šį kartą noriu atkreipti Lietuvoje, Kaune dar likusiųjų dėmesį – nebegalime vėl šalies valdymą atiduoti į rankas tiems, kuriems Lietuva, Kaunas, kiekvieno iš mūsų likimas, pasirodo, yra tik priemonė savų – ne Lietuvos, ne Kauno – tikslų siekti.

Sunku ir suskaičiuoti tonas oficialių raštų, kurie buvo siunčiami valstybės vadovams, teisėsaugos tarnyboms, ministerijoms ir komitetams. Finansų ministerija, Lošimų priežiūros tarnyba, Seimo Biudžeto ir finansų komitetas – visos šios institucijos matė ir žino rinkos klaidas, abejones dėl korupcijos ir skaidrumo. Viešai kreipėmės į Prezidentę, Vyriausybę, netgi Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės ambasadorę. Tačiau taip ir nesulaukėme atsako.

Kitaip kalbėti neturiu teisės. Juk dirbti ir planuoti ateitį tokiomis sąlygomis yra sudėtinga, o teikti paramą, labdarą ir finansuoti geruosius projektus – neįmanoma. Todėl man teks atsiprašyti kauniečių, "Gintarinės poros" organizatorių J. Ir Č.Norvaišų, "Kaunas Jazz" sumanytojo J.Jučo, A.Šociko bokso turnyro, renginio "Metų kaunietė", Lietuvos kyokushin karatė federacijos, Lietuvos krepšinio veteranų lygos, Regionų krepšinio lygos ir kitų gerų iniciatyvų, kurios formuoja miesto įvaizdį ir tarptautinį žinomumą, vadovų. Esame Lietuvos krepšinio lygos generaliniai rėmėjai, pasirašę sutartį trejiems metams, tačiau ir jos sąlygos šiuo metu yra peržiūrimos. Jeigu reikalai klostysis taip ir toliau, vietinis verslas nebegalės remti nacionaline antrąja religija tapusio krepšinio, o šias pozicijas užims stambūs užsienio monopolininkai, neturintys nei patriotinio, nei emocinio jausmo, rūpinimosi Lietuvos visuomeninio gyvenimo klausimais

Politikai ateina ir išeina. Tačiau mes, piliečiai ir verslas, turime galvoti, kaip gyventi ir išgyventi. Netrukus Kaunui teks rinktis, ką deleguoti į Seimą. Ar ir vėl rinksime tuos, kurie rodo nepagarbą valstybei, savo veiksmais griauna verslus, tarnauja monopolininkams ir smaugia smulkiuosius, "neatskiria A nuo B", veikia nesąžiningai, ciniškai dangstosi paprastais žmonėmis, o kasdieniame gyvenime elgiasi kitaip? O gal šįkart pasirinksime tuos, kurie vis dar yra išsaugoję tikrąsias vertybes, kurių pagrindu grįs visų mūsų gyvenimams lemtingus sprendimus? Mums reikia kitokios Lietuvos. Tokios, už kurios ateitį sutiktume prisiimti atsakomybę visi.