Šiais metais buvo paminėtos rugpjūčio pučo Maskvoje 25-osios metinės. Pučo, kuris lėmė blogio imperijos pabaigą. Visgi demokratinės Rusijos vizijos žybsnis nevirto ilgai degančia ugnimi, o pokomunistinėje Rusijoje nuo pat 1991-ųjų susikūrė uždara, neformaliais ryšiais susaistyto valdančiojo elito politinė sistema su autoritariniu lyderiu priešakyje.

Egzistuoja skirtingi aiškinimai, kaip veikia po SSRS griūties susiformavusi Rusijos politinė sistema. Dominuojantys požiūriai teigia, kad šalyje veikia griežtai centralizuota valdžios vertikalė, autoritarinis ar net diktatūrinis valdžios modelis, svarstoma apie klanų tinklus arba žiniasklaidos kontrole grįstą režimą (mediakratiją). Tačiau skirtingi požiūriai vadovaujasi bendra prielaida, kad nagrinėjant galios koncentraciją Rusijoje būtina analizuoti įtakos grupes – jų susiformavimą, santykį tarp politinių, ekonominių ir karinių veikėjų, formalių ir neformalių saitų reikšmę, skirtingų įtakos grupių sąveiką.

Galios koncentracija tarp elito apmąstoma dar nuo Aristotelio laikų, tačiau didžiausias dėmesys elito grupėms ir jų įtakai pasiektas XX a. besiplėtojant sociologijos mokslams. Buvo pradėtos nagrinėti prielaidos, kaip maža politinė klasė gali būti gerokai įtakingesnė nei likusi visuomenės dalis, kokiomis sąlygomis tampama elito atstovu, arba kodėl elito grupės ilgainiui tampa vis uždaresnės ir neįsileidžia naujų žaidėjų. Būtent nuo šių svarstymų atsispiria ir mokslininkai, nagrinėjantys elito grupes pokomunistinėje Rusijoje. Dauguma jau ankstyvąjį Rusijos Federacijos veikimo laikotarpį analizavusių mokslininkų sutinka, kad nuo pat 1991-ųjų susikūrusioje sistemoje didžiausią galią turėjo ne institucionalizuoti, formalūs veikėjai, o elito klanai bei jų sąveika.

Boriso Jelcino valdymo laikotarpiu susiformavusi sistema buvo grįsta oligarchija, o didžiausią įtaką paskutiniojo XX a. dešimtmečio viduryje turėjo vadinamoji „septynių bankininkų“ grupė, kuri kontroliavo maždaug 50 proc. visos Rusijos ekonomikos. Ekonominis elitas, privatizavęs svarbiausias ūkio šakas, galėjo atlikti savarankišką vaidmenį ir turėjo įtaką politikai, kas paskutiniais B. Jelcino valdymo metais pasižymėjo itin ryškia jo sprendimams daroma įtaka. Tuometinis oligarchas, naftos kompanijos „Yukos“, su kuria vėliau susidorojo Vladimiras Putinas, vadovas Michailas Chodorkovskis 1997 m. interviu apibūdino tuometinę politinę sistemą kaip geriausią verslo šaką:  „Politika yra pelningiausia verslo sritis Rusijoje. Ir taip bus amžinai.“ Šie žodžiai puikiai atspindi tuometinio ekonominio elito turėtą įtaką valdžios atstovams bei veikusios sistemos bruožus.

Vladimiro Putino valdymo modelis transformavo sistemą ir ekonominio elito – oligarchų – dominavimą neutralizavo teisinėmis ir prievartinėmis priemonėmis priversdamas daugelį oligarchų parduoti savo verslus ir pasitraukti į užsienį, nuteisiant ir įkalinant juos, daliai suteikiant galimybę likti versle išreiškiant absoliutų lojalumą V. Putinui. Taip jau 2005 m. penkioms stambiausioms esminių Rusijos ekonomikos šakų įmonėms, bendrai kuriančioms trečdalį šalies vidaus produkto, vadovavo V. Putino statytiniai iš politinės aplinkos. Nors Rusijos politinė sistema – lyg uždara dėžė, apie kurios turinį galima daug spekuliuoti, tačiau ne žinoti iki galo, daugelis mokslininkų aiškina, kad būtent įsigalėjusi buvusių jėgos struktūrų – silovikų – grupė turėjo didelę ar net didžiausią, įtaką Rusijos politikai visą pokomunistinį laikotarpį.

Rusijos elitą tyrinėjanti Olga Krištanovskaja pademonstruoja, kad silovikų skaičius tarp politinio elito tik augo: jei 1993 m. jie sudarė vos 11 proc. vadinamojo elito, tai 2008 m. valdant V. Putinui – jau 31 proc.  Jėgos struktūrų atstovų tarp elito sumažėjo Dmitrijaus Medvedevo valdymo metu, kadangi jis siekė į valstybės aparatą įtraukti daugiau jaunų žmonių, tačiau prasidėjus trečiajam V. Putino prezidentavimo laikotarpiui, silovikų skaičius vėl smarkiai išaugo iki net 47 proc. 2014-aisiais.

2016 m. liepos pabaigoje įvykę pareigybiniai perstumdymai parodo KGB/FSB sistemos atstovų stiprėjimo tąsą, pavyzdžiui, Kaliningrado srities gubernatoriumi tapo buvęs V. Putino apsauginis Jevgenijus Ziničevas, o Federalinei muitinės tarnybai vadovauti paskirtas dabartinio Rusijos saugumo tarybos sekretoriaus, buvusio FSB vadovo Nikolajaus Patruševo bendražygis Vladimiras Bulavinas.

Nepaisant augančios asmenų, kylančių iš įvairių galios ir saugumo struktūrų, įtakos išaugimo, V. Putino sistemoje visuomet milžinišką įtaką turėjo artimiausias jo bendražygių ratas: dar iki SSRS griūties kartu su KGB dirbę bičiuliai (ypač kartu tarnavę Vokietijos Demokratinėje Respublikoje) ar ankstyvuoju pokomunistinės Rusijos laikotarpiu dirbę Sankt Peterburge (vadinamoji „Sankt Peterburgo mafija“).

Todėl iki pastarųjų metų Vladimiras Putinas buvo laikomas moderatoriumi tarp įvairių skirtingų intereso grupių, kuris nors ir turi sprendimo galią, ja dalinasi su artimiausiais savo bendražygiais: premjeru D. Medvedevu, „Rosneft“ vadovu Igoriu Sečinu, verslininkais broliais Rotenbergergais ar Genadijumi Timčenko bei kitais. Tačiau per pastaruosius metus net trys vidinio rato nariai buvo eliminuoti: tai buvęs „Rusijos geležinkelių“ vadovas Vladimiras Jakuninas, prezidento administracijos vadovas Sergejus Ivanovas ir Federalinės narkotikų kontrolės tarnybos vadovas Viktoras Ivanovas. Visi trys buvo laikomi artimiausiais V. Putino bendražygiais, kurie turėjo savo atskirą vaidmenį Rusijos valdžios vertikalėje.

V. Jakunino eliminavimas buvo siejamas su kitų grupių įtakos išaugimu, o pasiūlytą Kaliningrado gubernatoriaus vietą traktavęs kaip įžeidimą, dabar jis yra savotiškame „egzilyje“ – Berlyne kuria analitinį centrą. Tačiau po to, kai įtakingas pareigas prarado ir Viktoras Ivanovas, ir net anksčiau būsimu Putino įpėdiniu laikytas Sergejus Ivanovas, pradėta kalbėti apie naują Rusijos politikos etapą.

Šie galios perstumdymai artimiausioje V. Putino aplinkoje signalizuoja, kad prezidento iniciatyva į valdančiojo elito tarpą įtraukiama vis daugiau jo valdymo metais sistemoje užaugusių jaunų veikėjų, pakeičiant jais senuosius bendražygius.

Daugiausia dėmesio sulaukęs naujasis V. Putino paskyrimas – S. Ivanovą Prezidento administracijos vadovo poste pakeitęs Antonas Vaino, iki tol buvęs protokolo pareigūnu. Netrukus po paskyrimo A. Vaino pradėtas laikyti realiu kandidatu į Rusijos ministro pirmininko pareigas po 2018 m. prezidento rinkimų, per tą laiką jis gali būti atsakingas už naujos kartos technokratų, dirbančių sistemai ir visiškai lojalių V. Putinui, parengimą. Panašiu keliu į elito viršūnę pateko ir D. Medvedevas, kuris prieš tai dirbo centrinėje vyriausybėje, prezidento administracijoje ir buvo „ruošiamas“ svarbioms pareigoms valdžios vertikalėje.

Kol kas šiuos paskirtus pareigūnus sunku priskirti kuriai nors Rusijoje veikiančių elito grupių, tačiau jie leidžia brėžti pokyčių tendencijas V. Putino galios vertikalėje. Šiuo metu jie labiau laikytini sistemos produktu, nei joje realią turinčiais subjektais. Darant prielaidą, kad šie pareigūnai ruošiami tapti naujuoju V. Putino sistemos politiniu elitu, per artimiausius metus pamatysime, ar jie iš savo funkcijas atliekančių pareigūnų virs į savotišką „politbiurą“ pretenduojančiais asmenimis.

Vis daugiau svarbių pareigų užima vidutinės kartos technokratai, karjerą padarę V. Putino valdymo laikotarpiu. Jie – ne politikos formuotojai, o vykdytojai. Ypač lojalūs vykdytojai. Ir nors elito grupės išlieka pagrindiniu Rusijos politinės sistemos veikėju, vis daugiau ženklų rodo apie Rusijos prezidento ambicijas sukurti kuo didesnį vien tik jam pavaldžių ir lojalių žmonių tinklą ir taip galbūt judėti vienasmenio valdymo modelio link.