KAIP KOVOTI SU KORUPCIJA RUSIJOJE (II)
Kai Maskvos oro uoste sulaikė ir prievarta į Londoną grąžino amerikietį verslininką W. Browderį, Rusijoje praturtėjusį iš protingų investicijų, tas iš karto suprato, kad jam gresia M. Chodorkovskio likimas.
Kai 2005 m. lapkritį grįžusį iš Londono Maskvos oro uoste sulaikė ir prievarta į Londoną grąžino amerikietį verslininką Williamą Browderį, Rusijoje praturtėjusį iš protingų investicijų, tas iš karto suprato, kad jam gresia Michailo Chodorkovskio likimas.
Todėl sugrįžęs į Londoną, kurį nuo šiol laiko savo operacijų baze, W. Browderis iš Maskvos evakuavo savo bendrovės „Hermitage“ tarnautojus, likvidavo firmos holdingus Rusijoje, patyliukais ištraukė visus pinigus ir pasiliko tik kelias skeletines struktūras tam atvejui, jeigu atgautų Rusijos vizą ir jam taptų vėl saugu į ją sugrįžti.
O „protingomis“ jo investicijas pavadinome todėl, kad akcijas įsigijo ne jėga ir nevartodamas apgavystės, skaidriai, įmones tvarkė pagal vakarietiškus standartus, todėl, pritraukdamos investuotojų iš Vakarų, jos ir nešė pelną iki 1998 m. rugpjūčio krizės, kuri apnuogino rusiškuosius oligarchus, į savo rankas visokiais būdais, švariais ir nešvariais, suėmusius daugumą beveik visų Rusijos įmonių akcijų.
2007 m. birželio 4 d. 50 Rusijos vidaus ministerijos policininkų įsiveržė į bendrovės „Hermitage“ ir jos advokatų firmos „Firestone Duncan“ biurus. Teigdami, kad jie tiria mokesčių nesumokėjimą, pareigūnai paėmė dokumentus, kompiuterius, antspaudus, įstatus tų kompanijų, per kurias „Hermitage“ vykdė savo investicijas.
Kai vienas jaunesnis tos firmos advokatas čia pat tą reidą užprotestavo, jį sumušė taip stipriai, kad reikėjo jį vežti ligoninėn.
Kaip Sergėjus Magnickis vėliau nustatė, paimti dokumentai ir antspaudai buvo panaudoti tam, kad trijų „Hermitage“ holdingo kompanijų savininkystė būtų perrašyta neseniai iš kalėjimo išleistam žudikui. Pagal šias atgaline data surašytas suklastotas sutartis, tos trys holdingo kompanijos neva buvo įsiskolinusios vieną milijardą dolerių trims fiktyvioms, jokio turto neturinčioms bendrovėms.
Šios iškamšos vėliau teisme užvedė bylą prieš buvusias „Hermitage“ kompanijas, ir penkias minutes trukusiame teismo posėdyje trys advokatai prisipažino kaltais, o teisėjas įsakė holdingo kompanijoms sumokėti milijardą dolerių tų trijų fiktyvių bendrovių naudai.
Tačiau holdingo kompanijų banko sąskaitos jau buvo tuščios, nes pats W. Browderis, kaip sakėme, anksčiau apdairiai išsiėmė visus pinigus. Praėjus keliems mėnesiams, gavęs netikėtą skambutį iš St. Peterburgo arbitracijos teismo pareigūno, besiteiraujančio apie vieną nuosprendį prieš holdingo kompanijas, W. Browderis paprašė S. Magnickį išsiaiškinti, kas čia dedasi.
Šis per kelias savaites ir nustatė ką tik aprašytą sąmokslą, kurį buvo surezgę organizuoti nusikaltėliai ir korumpuoti valdžios pareigūnai. Tąsyk W. Browderis džiaugėsi išvengęs apiplėšimo ir manė, kad tuo istorija ir baigėsi. S. Magnickis žinojo, kad taip nėra, tyrinėjo toliau ir atskleidė dar vieną nusikaltimą.
Nepavykus pagrobti „Hermitage“ archyvų, nusikaltėliai nusitaikė į tuos 230 milijonų dolerių, kuriuos bendrovė „Hermitage“ valstybiniais mokesčiais buvo anksčiau sumokėjusi į Rusijos biudžetą. „Kai kraustėmės iš Rusijos, tą padarėme greitai ir daugelį akcijų pardavėme, – sakė W. Browderis, – o pelno deklaravome vieną milijardą dolerių, tai iš to mokesčiais Rusijai sumokėjome 230 milijonų“.
S. Magnickis nustatė, kad naudodamiesi tais pačiais dokumentais ir teismo sprendimais, vagys pateikė paraišką, kad W. Brouderio sumokėti valstybiniai mokesčiai būtų grąžinami jiems, nes, girdi, sumokėjo per daug. Paraiška įregistruota 2007 m. gruodžio 24-ąją – ir tą pačią dieną, Kūčių vakarą, ji buvo patenkinta.
Jis ir S. Magnickis, manydami, kad tai „savavališkai veikusių avantiūristų išdaiga“, apie visa tai pranešė teisėtiems pareigūnams, kreipėsi į Rusijos vyriausybę ir devyniuose teisėsaugos organuose įregistravo skundus. „O tada laukėme Ypatingojo būrio pareigūnų antskrydžio iš helikopterių, kad „blogiečius“ sugaudytų“.
Vietoj to, puolimų taikiniais tapo pats W. Browderis ir septyni jo advokatai, įskaitant S. Magnickį. Rusijos pareigūnai jiems visiems iškėlė baudžiamąsias bylas. W. Browderis advokatus evakuavo į Londoną – tik vienas jų nesutiko ten persikelti: Sergėjus Magnickis.
Jį, jaunesnį už kitus, matyt, mažiau kamavo sovietinės sistemos neprognozuojamumo ir žvėriškumo atmintis. „Sergėjui buvo 36-eri, tai kiauras optimistas ir idealistas“, – sakė W. Browderis. Ir nepaisant nusikaltimų, kuriuos jis tik ką atidengė, ir reakcijos, kurios sulaukė už tai, kad apie juos pranešė, Sergėjus galvojo, kad Rusija jau pasikeitė ir kad joje paskutinį žodį taria įstatymas“.
Todėl jis ir nenusileido, dukart liudijo teisme prieš policijos pareigūnus, kurie vykdė biurų reidus. Praėjus kelioms savaitėms po antrojo liudijimo, 2008-ųjų lapkritį, trys pareigūnai užėjo į S. Magnickio butą ir jį areštavo, matant žmonai ir dviem vaikams. Apkaltino sukčiavimu stambiu mastu.
„Sergėjus nebuvo įsivėlęs į politiką, nebuvo oligarchas, net nebuvo žmogaus teisių aktyvistas. Jis buvo tik labai kompetentingas profesionalas,“ W. Browderis vėliau rašė straipsnyje žurnalui „Foreign Affairs“ 2009 m. gruodį, sužinojęs apie S. Magnickio mirtį.
O dar vėliau W. Browderis prisiminė S. Magnickį kaip protingą, nepretenzingą vyrą, į darbą važiuodavusį viešuoju transportu ir vakare sugrįždavusį pas žmoną ir vaikus. „Jis vienas iš tų – kiekvienoje klasėje tokių pasitaiko – kurie moka viską daryti. Žmonės visada kreipdavosi į jį sudėtingais klausimais, jis visada žinodavo, ką patarti“, – dalijosi prisiminimais apie nužudytąjį kolegą ir bičiulį W. Browderis televizijos laidoje „Charlie Rose“ 2012-aisiais.
„Todėl aš į jį ir kreipiausi tuoj po to, kai padarė poėmį mano įstaigoje. Jis buvo tas, kuriuo labiausiai galėjai pasikliauti“, – sakė W. Browderis žurnalistui Charlie Rose. Bet tada, 2007-aisiais, jis, Browderis, dar nežinojo jo, S. Magnickio, ištvermės ir narsumo apimties.
Apie 12 mėnesių trukusį S. Magnickio įkalinimą ir kankinimą mes dabar žinome dėl to, kad pati auka kruopščiai, tiksliai dokumentavo visas detales: kalėjimo kamerų numerius, datas, valandas, straipsnius. Šiuos duomenis perduodavo savo paties advokatui, kuris kiekvieną mėnesį persiųsdavo lopijas W. Browderiui į Londoną.
Per 358 savo įkalinimo dienas jis pateikė 450 skundų dėl blogio elgesio su juo, o jį mušdavo, versdavo badauti ir beveik mirtinai sušalti, jis nežmoniškai sulyso ir vis stipriau susirgo, jį patupdė į kameras su 14 kalinių ir 8 lovomis ir taip prigrūstas, kad jose jis galėjo tik stovėti, langai buvo be stiklo gruodį, o išvietė tebuvo skylė grindyse, iš kurios išmatos suburbuliuodavo į viršų.
Tai tik pradžia S. Magnickio užrašuose aprašytų kančių. Kaip sakė W. Browderis, „įkalintieji bijojo pareikšti nors vieną skundą, o S. Magnickis pateikė net 450“.
Jį įkalinę reikalavo iš S. Magnickio, kad jis pasirašytų pripiažinimą, jog būtent jis ir padarė tą nusikaltimą, apie kurį pranešė, ir kad šitaip nusikalsti jį pastūmėjo W. Browderis. Tačiau jis nepasirašė.
2009-ųjų birželį jam nustatytas pankreatitas, tulžies akmenys, cholecistitas. Kalėjimo gydytojas rekomendavo operaciją. Tačiau jis buvo nusiųstas į Butyrkų kalėjimą, neturintį ligoninės. Ten, izoliuotam nuo šeimos ir kenčiančiam nuolatinius, sunkus skausmus, sveikata palūžo visai.
Jo advokatai rašė desperatiškus prašymus teisėjams, vidaus reikalų ministerijos vadovams, prokurorams, maldaudami suteikti jam nors medicinos pagalbą. Bet visus prašymus ignoravo. Vieną vakarą S. Magnickiui buvo taip blogai, kad kitas kalinys daužė kameros duris veltui bandydamas prisišaukti pagalbos.
2009-ųjų lapkričio 16-ąją S. Magnickis neteko sąmonės. Tik tada jį išvežė į greitosios pagalbos skyrių turintį kalėjimą. Tačiau ten nuvežę jį prirakino prie lovos ir pradėjo mušti. Daugiau nei valandą aštuoni sargai daužė jį guminėmis lazdomis, kol gydytojai laukė užrakinti kitoje patalpoje.
Po kelių savaičių, kilus viešiems protestams, tuometinis prezidentas Dmitrijus Medvedevas viešajai tyrimų komisijai pavedė išsiaiškinti paskutinių S. Magnickio gyvenimo valandų aplinkybes. Pagal oficialų dokumentą, policija jį turėjo suvaldyti ir sumušti, kadangi jį buvo apėmusi „psichozė“. Psichozės simptomai? Ogi kliedėjimai, kad jį stengiasi nužudyti!
Kitą rytą W. Browderis sulaukė apie S. Magnickio mirtį pranešančio skambučio. „Tai buvo tarsi dūris man į širdį“ – sakė amerikietis ir suprato, ką jam reikia daryti toliau.
Bet apie tai – kitą kartą.
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
-
0 komentarai -
BNS inf.2 komentarai -
0 komentarai
gal