KARALIENĖ LAIMA KARALIAUS MINDAUGO CENTRE

Buvusi Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro direktorė Laimutė Anužienė galėtų tapti kokios nors animacinės pasakos arba žaidimo heroje. Nugalėta direktorės epizode ji atgimsta vizažistės amplua, galėtų būti nupieštas jos bandymas „dirbti prie projektų kuriant makiažą holistiniam įvaizdžiui“.

Turėtų skambėti juokingai, bet skamba graudžiai, kai tokį tekstą girdi iš ponią buvusią direktorę paslaugiai įdarbinti bandžiusios buvusios jos pavaldinės – mokyklos Kosmetikos skyriaus vedėjos Jūratės Jocienės. Daktarės Jūratės Jocienės. Klausimus dėl jos disertacijos kokybės derėtų palikti Vytauto Didžiojo universitetui, kur ji apginta, bet L. Anužienės, daktarės iš to paties universiteto ir nepakeičiamos holizmo įvaizdžio ekspertės, įdarbinti nepavyko. Nors pastangos ne grašio vertos. To paties Kosmetikos skyriaus mokiniai praktikos užsiėmimams gaudavo priemonių už tūkstantį eurų, prieš tai tą tūkstantį susimokėję. Tūkstantį eurų. Kosmetikos ir visų kitų priemonių už tokią sumą vienai iš šešių LRT televizijos grimuotojų užtenka trijų mėnesių darbui.

Ponia Anužienė šiame kosmetikos tiekėjų rojuje neįsidarbino tik dėl to, kad tam sutrukdė viešumas.

Ponia Anužienė šiame kosmetikos tiekėjų rojuje neįsidarbino tik dėl to, kad tam sutrukdė viešumas. Tie keli žmonės, kurie arba patys nebijo kalbėti apie mokykloje įsikerojusį feodalizmą, arba randa tų, kurie nebijo. Kaip atsitiko, kad L. Anužienės sistema valstybinėje, krikščioniškos pakraipos turinčioje būti mokykloje įsikerojo taip, kad apie ją pirmasis papasakojęs buvęs Centro darbuotojas Ignas Šalnaitis tapo bedarbis daug anksčiau nei dviem sūnums ir marčiai darbą parūpinusi eksdirektorė?

Didžiausio šios mokyklos dalininko – Valstybės – atstovė, švietimo ir mokslo ministrė pasakoja, kad nuojauta, jog šioje mokykloje kažkas papuvę, aplankė pernai gruodį. Antram dalininkui – Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijai – ne tiktai nuojautos, bet ir balandį atlikto audito buvo per mažai, o jo atstovas dar praėjusią savaitę balsavo prieš L. Anužienės atleidimą. Provinciolas Vidmantas Šimkūnas sako, kad tai buvusi klaida, nes jis jau liepą dvi valandas įkalbinėjęs ponią direktorę pasitraukti. Nes audito išvados apie direktorę nebuvusios tokios svarios kaip pokalbis su kitais jėzuitais, dirbusiais korumpuotose šalyse kituose žemynuose. Tai jie atkreipę dėmesį, kad kažkas Kristaus monogramą savo emblemoje naudojančioje mokykloje negerai, nesvarbu, kiek puokščių – floristų praktikos darbų – nemokamai bebūtų vežama maldos namams papuošti ar kiek būtų surengta parodomųjų piligriminių kelionių. Patys Anužiai už mokyklos pinigus spėjo papiligrimauti tokiose šalyse kaip Brazilija ar labai stipriai nekatalikiška Kinija.

(Trečiasis dalininkas – UAB „Ortopedijos klinika“ – atskiro komentaro nėra vertas, jei prisiminsime, kad jo steigėjas – L. Anužienės sūnus. Nebent reikėtų priminti, kad jo atstovai nuosekliai palaikė mamos poziciją.)

Ministerija šnairai žiūri į jėzuitus: „Kam jūs ją taip gynėt?..“, jėzuitai šnairuoja į ministeriją: „Svarstom pasitraukimą iš dalininkų, nes jėzuitiškosios paradigmos šioje mokykloje nėr daug.“ Abu dalininkai teisinasi, esą atleisti anksčiau ponios Anužienės nepavyko, „nes Lietuva – teisinė valstybė“.

Teisinėje valstybėje dalininkai gali atleisti jų skiriamą įstaigos direktorių, neklausdami, ką apie tai galvos jo giminės, ir tą seniausiai galėjo padaryti viena pati ministerija, turinti keturis dalininko balsus iš visų šešių. Kol delsė, ir prisikaupė darbų. Nebūtinai tik Kaune. Karaliaus Mindaugo profesinio rengimo centras turi dar keturis skyrius. Palangiškis jau išgarsėjo – po to, kai baigusi dienas Švietimo ir mokslo ministerijoje jame tykiai dienas ketino leisti tokia Audronė Pitrėnienė, dar būdama ministre pasirūpinusi patalpomis šitam centrui. Dar yra skyriai Nidoje, Aukštadvaryje ir Juknaičiuose.

Jei jau tokių anužienių paieškoje suveikia ne ministerijos nustatytos patikrinimų procedūros, o, pasak ministrės, nuojauta, sistemai pačiai reikia visai naujo požiūrio ir turbūt naujų vadybininkų. Kuriems pilietiškų darbuotojų likimas rūpėtų labiau negu patarnautojais apsistačiusių, reikalingus žmones nemokama darbo jėga pamaloninančių ir karalienėmis valstybinėje mokykloje pasijutusių direktorių.