KARALIŠKA PALAIKYMO KOMANDA
Beįsibėgėjantį pirmadienį sutrikdė žinia iš Londono: prasidėjus sąrėmiams, į ligoninę paguldyta Kembridžo kunigaikštienė Kate. Jungtinės Karalystės sosto įpėdinio trečiosios atžalos gimimas pas mus nesulaukė tokio ažiotažo kaip Didžiojoje Britanijoje, tačiau apskritai svetimus karalius mes mylime ir apie juos žinome gerokai daugiau, nei jie galėtų įtarti. Ir gegužės 19-ąją per LRT vyksiančią princo Harrio vestuvių ceremonijos transliaciją būtinai stebėsime. Šia prasme lietuviai – ne išimtis: daugumos savų monarchų neturinčių Europos valstybių gyventojai užauga ir miršta sekdami naujienas iš Drotningholmo ar Bakingamo rūmų.
Monarchų privatus gyvenimas – tiksliau, ta jo dalis, kurią jie paaukoja ant viešųjų ryšių laužo, – domina ne vien Rosamunde Pilcher filmų gerbėjus, ir dėl skaitytojų konkuruoja su nacionalinių žvaigždžių intymiomis istorijomis. Paradoksas, tačiau karaliai šiandien atrodo nuoširdesni nei raudonųjų kilimų garsenybės. Jie nemulkina auditorijos brukdami paslėptą rėmėjų reklamą, nekompleksuoja dėl netobulų kūnų, nesiskiria su senstančiomis žmonomis, pabrėžia išsilavinimo ir kasdienio darbo svarbą. Jie niekada neparduoda ir neperka karūnų, savas demonstruoja tik per privalomas ceremonijas, jų sužadėtinės nešioja tikrus deimantus, o sužadėtiniai savo vertės nematuoja automobilių variklio galia.
Karališkųjų vestuvių spektaklis atstoja ritualus, kurių stokoja Vakarų valstybės piliečiai, geriausiu atveju pasitenkinantys pabrėžtinai kuklia prezidento priesaikos ceremonija.
Jie niekada nedalyvauja rinkimų batalijose, todėl nežada pakelti atlyginimų, ir apskritai dažniau nei apie pinigus kalba apie vertybes. Žinoma, jei mūsų ausis apskritai pasiekia jų kalbos: mums įdomesnė karališkųjų personų neverbalinė kalba – šviečiantys veidai, nuobodulio neišduodantis žvilgsnis, oficiali, tačiau niekada nenuobodi apranga. Kai tiesiogiai transliuojame svetimo princo vestuvių ceremoniją, nemąstome apie šventei išleistus mūsų biudžeto pinigus. Karieta, muštruota uniformuota palyda, turtingas, bet neprovokuojantis jaunųjų įvaizdis, galybė gėlių ir prašmatniai apsirengusių svečių – šios, gyvenimo būdo TV laidų vedėjų žodžiais, subtilios prabangos su kaupu rastume ir savų milijonierių šventėse, tačiau į jas niekas niekada neįleidžia. Galiausiai karališkųjų vestuvių spektaklis atstoja ritualus, kurių stokoja Vakarų valstybės piliečiai, geriausiu atveju pasitenkinantys pabrėžtinai kuklia prezidento priesaikos ceremonija, ir tai tik kas kelerius metus.
Kad ir kokia varginanti atrodytų viešumo našta, tačiau Europos monarchai gali būti ramūs: už jų laimę kumščius laikome ir mes. Gyvenimas be karališkųjų žinių būtų daug blankesnis.
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
-
32 komentarai -
6 komentarai -
0 komentarai
Joooo