KODĖL NEVEIKIA PSICHOLOGŲ PATARIMAI?
Neretai psichologų klausiama, ar galima patobulinti bendravimą, o jei taip, prašoma išmokyti įvairių bendravimo technikų – konfliktams spręsti, emocijoms suvaldyti, atsikratyti manipuliatorių ir taip toliau.
Be abejo, bendravimo efektyvumo didinimo taisyklių yra. Ne vienas jūsų skaitėte Deilo Karnegio patarimus – mokėk išklausyti iki galo, nepradėk kaltinti, mokėk pagirti ir pan. Antra vertus, turbūt pastebėjote ir tokį dalyką – taisykles perskaityti lengva, tačiau dažniausiai jos neįsitvirtina jūsų elgesyje. Kodėl? Todėl kad dauguma mūsų elgesio modelių, bendravimo šablonų yra tiesiog į mus įaugę. Kartodami juos metų metus mes negalime jų staiga pakeisti. Šie elgesio šablonai yra automatizuoti, neretai atsinešti netgi iš vaikystės, ir veikia tarsi savaime, mūsų sąmonei nelabai ir spėjus įsikišti. Ir ką tuomet sakome apie elgesio efektyvinimo taisykles ir technikas? ,,......gyvenime viskas kitaip! Visi patarimai yra gryniausia teorija “.
Kitaip tariant, žmonėms yra sunku suprasti, kad pakeisti savo įsišaknijusį elgesį – tai beveik tas pats, kas išmokti naują užsienio kalbą. Jūs puikiai suprantate, kad perskaitę, pvz., vengrų, kalbos vadovą nepradėsite iškart kalbėti vengriškai – tam reiks ilgų pratybų, praktikos, o svarbiausia – motyvacijos: apskritai nenumoti ranka sakant, kad užteks man ir anglų kalbos. Panaši situacija yra ir mokantis naujų bendravimo efektyvinimo technikų. Sakau panaši, o ne tokia pat. Jeigu pirmuoju atveju mes sąmoningai suprantame, kad reikia daug pastangų ir valios naujos kalbos išmokimui, tai pastaruoju atveju tik retas pripažįsta, kad nepakako valios kartoti ir kartoti rekomenduojamą elgesio algoritmą. Kartoti gyvenimiškose situacijose tol, kol jis automatizuosis ir taps jūsų asmenybės dalimi, o ne primesta taisykle, kuri vargina ir kurią nuolat reikia prisiminti.
Žmonėms yra sunku suprasti, kad pakeisti savo įsišaknijusį elgesį – tai beveik tas pats, kas išmokti naują užsienio kalbą.
Naujų psichologinių technikų mokymąsi galima lyginti ir su važiavimu dviračiu: jeigu jūs jo neturite ir nenorite turėti, tai dviračio ir nepirksite. Tas pats ir su psichologiniais patarimais: kol nėra motyvo ir noro keisti savo elgesį – patarimai beverčiai. Antroji stadija – kai suprantate, koks geras daiktas yra dviratis! Jis gali duoti laisvę, galimybę kitaip pamatyti aplinką, galbūt įgyti ir naujų draugų. Tačiau kartu suprantate, kad ne viskas taip paprasta: pusiausvyra, pedalai, vairas, aplinkos ženklai – viską reikia stebėti, suderinti. Panašu ir su psichologų siūlomais algoritmais: noras keisti save gali būti didžiulis, bet bandant pritaikyti realybėje daug kas atrodo nenatūralu, dirbtina, nesiderina su jūsų įprastu elgesiu. O dar reikia stebėti ir reaguoti į kintančią bendravimo situaciją, į prieš jus esantį žmogų. Ir reaguoti ne taip, kaip esate įpratę, o psichologiškai teisingai, pagal naujas taisykles. Ypač tai sunku stresą keliančioje situacijoje, nes tuomet žmogus yra linkęs grįžti į lengviausią kelią, t.y., imamasi elgtis taip, kaip elgėmės metų metus. Tad šioje antroje stadijoje neretai ir pasiduodame... Na, o trečioji stadija, kai lekiame dviračiu, džiaugiamės laisve ir nereikia galvoti apie vairą, pedalus ir savo kojas – beveik viskas automatizuota! Patikėkite, įmanomas toks lygmuo ir mokantis efektyvaus bendravimo. Bendravimo, kuris atneša pozityvių pokyčių jūsų tarpasmeniniuose santykiuose ir kuris nereikalauja įtampos galvojant ką ir, svarbiausia, kaip pasakyti.
Tad išvada galėtų būti tokia: jokia psichologinė technika neveikia savaime, tokios tiesiog nėra. Technika iš tikro pradeda veikti tik tuomet, kai yra ,,suderinta“ su pačiu žmogumi. O tai reiškia aiškią motyvaciją ir rimtas pastangas.
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
-
DMN inf.0 komentarai
-
3 komentarai
-
18 komentarai
Vilma
Vilma
...