KOMUNALINĖ LAISVĖS DEVALVACIJA

Nors praėjo jau 34 metai nuo bolševikmečio, tačiau ir vėl stebime paradoksą – vis agresyviau veisiasi tie, kuriems laisva Lietuva – anoks čia gėris. Nepriklausomybė jiems ne tik ne vertybė, bet ir atsainių abejonių objektas. Ką darysi: vieni jauni – nėra matę rūškano gyvenimo be laisvės ir tualetinio popieriaus, kiti nuo sovietmečio buvo durni, todėl niekada nebuvo įgalūs ką nors reikšmingai suvokti. Ir tie, ir anie gyvena be prasmės pojūčio, susifermentavę savo primityviame komunaliniame kiaulininke su „sofke“, TV ir nugerta trauktinės talpa sovietinėje sekcijoje.

„Vot, tada tai buvo gyvenimas“, – klasikinė postsovietinių pusgalvių frazė, kurią jie paprastai ištaria negalvodami, nelygindami šio ir ano laikmečio faktų, tiesiog iš inercijos, lyg srebiant „Kobrą“ iš nučiupinėto „bambalio“.

Kita šito samprotavimo atmaina: „Mums per visas skyles jankiai trimituoja.“

Ką tamstai, durniau, kada koks nors jankis „pritrimitavo“, jei tu angliškai nemoki? Gal veikiau „Sputniko“ radijas tau į galvos protezą prisriegė šimtasiūlės naratyvų.

Dar vienas praėjusią savaitę pastebėtas neskiepyto smirdžiaus argumentas: „JT pagal Zelenskio norą nepripažino Rusiją agresoriumi.“ Kai nebaltiškai vartojami linksniai, o žodis „Rusija“ derinamas prie vyriškos giminės daiktavardžio, kai kas čia iškart paaiškėja.

Vis dėlto didžiausią siaubą kelia veisliniai lietuviai, rėkaujantys „kam tie angliški pavadinimai?!“, „dainuoti reikia lietuviškai!“, tautiškumu dangstantys savo bolševikinę esybę ir girti šokantys pagal F. Kirkorovo ar „Liube“ muzikinę patologiją. Jų smegenų mutinys yra pats didžiausias pavojus per stebuklą iškovotai Nepriklausomybei, kuri dabar degeneratų, suverenų ir namudinių istorijos interpretatorių pastangomis yra vis labiau devalvuojama.

P. S. Kaip manote, ši drama dėl KAM pirkimų įtvirtina Nepriklausomybę ar ją devalvuoja? Kai kam auksiniai šaukštai net karo akivaizdoje – esminė vertybė?