KŪRĖJAS BE TĖVYNĖS

Pastarąją savaitę kultūros pasaulį sukrėtė dvi pribloškiančios žinios.

Pirmoji – Kremlius paskyrė Steveną Seagalą (1952) savo ypatinguoju pasiuntiniu ir pavedė jam rūpintis Rusijos bendradarbiavimu su JAV humanitarinėje srityje. Tai reiškia, jog veiksmo filmų aktoriui teks sugraužti tris kartus daugiau Aliaksandro Grigorijevičiaus (1954) užaugintų morkų nei įprastai ir, šias susmulkinus, suvirškinus ir atrajojus, įpiršti tai kitiems – šiapus ir anapus Atlanto.

Antroji žinia – rugpjūčio 11 d. literatūros pasaulis neteko 2001-ųjų Nobelio literatūros premijos laureato Vidiadharo Surajprasado Naipaulo (1932–2018). Suprantama, kad šio indų tautybės, Trinidado ir Tobago saloje gimusio ir likusį gyvenimą Didžiosios Britanijos pilietybę turėjusio literatūros kūrėjo pavardė čionykščiams skaitytojams nieko nesako (nebent esate prisiekęs literatūros gurmanas), mat dar nė vienas jo kūrinys nėra išverstas iš anglų kalbos (kuria rašė V.S.Naipaulas) į mūsiškę.

Vis dėlto, kad ir kokia reikšminga geopolitiniu požiūriu būtų S.Seagalo diplomatinė karjera, šiandien svarbiau aptarti esminius velionio Nobelio premijos laureato literatūrinius pasiekimus. V.S.Naipaulas gimė 1932 m. rugpjūčio 17 d. Trinidado ir Tobago saloje išeivių iš Indijos šeimoje. Jo seneliai į šį Didžiajai Britanijai priklausiusį kraštą atvyko siekdami dirbti cukraus plantacijoje.

Rašytojo tėvas tenykštėje saloje iškilo iki angliškai rašančio žurnalisto. Sulaukęs 18-os būsimasis rašytojas išvyko studijuoti į Oksfordo universitetą Anglijoje. Vėlesniais gyvenimo tarpsniais V.S.Naipaulas daug keliavo (kelionių aprašymai sudaro atskirą jo kūrybos dalį), tad kontroversijas kėlė ne tik jo knygos, bet ir gyvenimo būdas (meilės nuotykiai) bei aštresni pasisakymai įvairiausiomis temomis (pvz., religijos).

Marga, nuolatos besikeičianti kultūrinė aplinka lėmė, jog V.S.Naipaulas tapo kosmopolitiškumo, šiuolaikinio žmogaus be tėvynės ir be šaknų simboliu. Jis pristatomas kaip vienas žymiausių Karibų jūros regiono rašytojų, vienas geriausių XX a. antrosios pusės angliškai rašiusių kūrėjų ir Nobelį įnešusių į Didžiosios Britanijos sąskaitą.

Šis kosmopolitiškumas atsispindi ir jo kūryboje. Pagrindinės darbų temos – susvetimėjimas, individo ir visuomenės atskirtis, kolonializmo ir nacionalizmo poveikis trečiosioms pasaulio šalims.

Daugiausia V.S.Naipaulas rašė romanus ir kelionių dienoraščius, taip pat aprašymus ir esė. Pirmasis jo kūrinys dviprasmišku pavadinimu "Mistiškasis masažuotojas" pasirodė 1957 m. Tai, beje, vienintelis ekranizuotas rašytojo darbas. Pasaulinio pripažinimo kūrėjas sulaukė tik pasirodžius ketvirtajam romanui "Namas ponui Biswasui" ("House for Mr. Biswas", 1961).

Iš labiausiai vertinamų kūrinių minėtinos trys knygos. Viena jų – "Laisvoje žemėje" ("In a Free State", 1971), kurią kritikai apibūdina kaip įžvalgų laisvės reikšmingumo, sutrikdymo ir ribojimo tyrinėjimą.

Knygą sudaro trys istorijos – du trumpi apsakymai ir novelė. Pirmuosiuose kūriniuose dvi skirtingos, o kartu ir panašios emigrantų iš Indijos istorijos, kur perteikiama idėja, jog laisvė įgyjama tik praradus tai, kas suteikė prasmę ir saugumą tėvynėje.

Trečiojo kūrinio veiksmas, vykstantis neįvardytoje Afrikos valstybėje, kolonistų akimis fiksuoja ir jų kelionės metu perteikia kolonizuotos Afrikos transformaciją į naują, laisvą ir nepriklausomą, tačiau brutalią realybę.

Kūrinys "Laisvoje žemėje", beje, yra ir viena pirmųjų knygų, laimėjusių prestižinę "Man Booker" premiją.

Antroji iš labiausiai vertinamų rašytojo knygų – romanas "Upės vingis" ("A Bend in the River", 1979), kuris įvardijamas kaip vienas iš šimto geriausių anglų kalba XX a. parašytų kūrinių. "Upės vingyje" jaunas indų kilmės musulmonas Salimas įsikuria išgalvotoje, kolonistų apleistoje Afrikos šalyje, kurią rašytojas veikiausiai sukūrė remdamasis dabartine Kongo Demokratine Respublika (KDR), nuo 1971 iki 1997 m. vadinta Zairu. Šiame pasaulio krašte pagrindinis veikėjas įkuria parduotuvę apleistame miestelyje prie upės vingio. Čia sutinka daugybę įvairių žmonių ir netgi stebi, kaip jo globotinis ir padėjėjas afrikietis Ferdinanas iš vargano prasčioko tampa politiniu aktyvistu.

Romane aprašomi pasaulį krečiantys įvairiausi įvykiai (sukilimas, žudynės, korupcija ir savosios tapatybės paieškos), o svarbų vaidmenį ten užima mitinis diktatorius – valstybės prezidentas, knygoje vadinamas "Didžiuoju žmogumi" ("the Big Man"). Šis personažas sukurtas remiantis realiu asmeniu – Mobutu Sese Seko Kuku Ngbendu Wa Za Banga (1930–1997), kuris nuo 1965 m. iki 1997 m. ėjo Zairo (dabar KDR) prezidento pareigas.

Trečiasis ir vienas labiausiai vertinamų V.S.Naipaulo kūrinių "Atvykimo mįslė" ("Enigma of Arrival: A Novel in Five Sections", 1987) ištrina ribą tarp realybės ir vaizduotės bei daugelio yra traktuojama kaip rašytojo autobiografija.

Kūrinio veiksmas vyksta Viltšyro grafystėje, pietvakarių Anglijoje, garsėjančioje savo akmenų ratu Stounhendžu (Stonehenge). Ši vietovė taip pat yra giliai įsirėžusi į kultūrą tipiško ir standartinio Anglijos kraštovaizdžio amplua. Knygoje pasakojama istorija apie įsikūrimą Didžiojoje Britanijoje ir apie tai, kaip autorius tą šalį suvokia. Viskas tarsi prasideda susidarius apie ją klaidingą suvokimą, vėliau, įleidžiant šaknis, šis požiūris pamažu kinta, neišvengiamai pereidamas į kolonijinį-mentalinį pasakotojo toną.

Kritikų nuomone, šis kūrinys perteikia rašytojo pojūčius emigruojant iš Trinidado ir Tobago bei įsitvirtinant naujoje tėvynėje.

Be prasmingos tematikos, V.S.Naipaulo kūryba yra vertinama ne tiek už virtuozišką techniką bei stilių, bet dėl pačių knygų, taip pat dėl pasisakymų ir asmeninio gyvenimo, mat rašytojas yra sulaukęs kaltinimų rasizmu, mizoginija ir islamofobija.