LIETUVOJE – LYG VOKIETIJOJE?!
Turku miestas Suomijoje. 1997-ųjų pavasaris. Europos moksleivių-jaunųjų politikų susitikime "Ateities dialogas" dalyvauja bene visų ES šalių ir besiruošiančių jomis tapti valstybių jaunimo delegacijos. Kelias dienas diskutuojama apie Europos tapatybę, mažumų teises ir pilietinį dalyvavimą visuomenės gyvenime. Susitikime aiškiai dominuoja vokiečiai, kuriantys Europos jaunimo himną ir akivaizdžiai demonstruojantys savąją aroganciją – jie tikrai svarbiausi Europoje. Prancūzai, britai, belgai ir olandai – pritilę ir nedrąsiai stebisi vokiečių hegemonija.
Nuo tų laikų nutekėjo daug vandens ir jėgų pusiausvyra ES nėra tokia vien tik provokiška – girdimas ir prancūzų, ir kitų, Rytų Europos, valstybių balsas. Šiandienos ES jau nėra vien tik vokiškas projektas. Pasikeitė ir gyvenimas Lietuvoje. Šių metų spalio 16–20 d. mūsų miestuose ir miesteliuose vyko Vokiečių kalbos dienų renginiai, įtraukę ne vieną biblioteką, mokyklą, muziejų, kultūros centrą ir net nemažai verslo įmonių.
Bandant atsakyti, iš ko kilo poreikis organizuoti tuos renginius, tenka kalbėti apie vokiečių kalbos ir kultūros šiandien patiriamus sunkumus. Pažvelgus į Lietuvos moksleivių brandos egzaminų rezultatų suvestinę pagal šalies rajonus, matyti, kad vokiečių kalbos brandos egzaminą laiko vis mažiau abiturientų. Faktiškai visur vyrauja anglų kalba. Viena vertus, tokį jaunų žmonių pasirinkimą galima suprasti ir pateisinti – geriau puikiai mokėti vieną užsienio kalbą, nei pusėtinai tris. Kita vertus, labai rūpi atkreipti dėmesį į situaciją, kai anglų kalbą moka beveik kiekvienas (ir tai nėra joks išskirtinis gebėjimas) ir, besimokant aukštojoje mokykloje arba ieškant darbo, didžiuliu pranašumu tampa ne vien anglų, bet ir kitos, mažesnės, kalbos žinios bei įgūdžiai.
Vokiečių kalbos dienos – jos populiarinimo būdas, įtraukiantis ir emigracijos faktorių: norėdami apsigyventi Vokietijoje, privalome mokėti ar sparčiai išmokti valstybinę tos šalies kalbą. Goethe's instituto paskatinimas kurti ir dalyvauti šiai kalbai skirtuose renginiuose yra ir priminimas, kad lietuviai ir Lietuva nesibaigia Vilniuje, Kaune ar Alytuje – esame diasporinė tauta, su kurios atskilusiais nariais, praėjus daugeliui metų, gali tekti kalbėtis ir vokiškai, nes nemaža dalis dabar Vokietijoje gimstančių ir augančių vaikų subrendę jau silpniau kalbės lietuviškai nei vokiškai. Nepaisant nesamos dvigubos pilietybės, ryšius išsaugoti bus svarbu ir ekonomiškai, ir kultūros požiūriu.
Iš šiandienos vieningos Vokietijos mokytis pradėti turėtume nuo šeimos pusryčių jaukiame provincijos restoranėlyje iki mąstymo sąmoningumo.
Minėto instituto inicijuoti renginiai yra ir parodymas mums, kad gyvename vis dar ne taip, kaip norėtume. Kai vyksta Vokiečių kalbos dienų susitikimai ir veiklos, bendraujame su vokiečiais ar tos šalies gyvenimą puikiai pažįstančiais lietuviais, gali tapti kiek nejauku. Mūsų miestų aikštės ir skverai, šaligatviai ir vitrinos – jau iš tiesų beveik vokiški: ir tvarkingi, ir išblizginti. Prabilus apie tai, kad žmonių mentalitetas ir mąstymas kinta lėčiau nei daiktai, atsiveria didžiulė posovietinės tikrovės praraja.
Skirtingai nei Rytų Vokietija po Berlyno sienos griuvimo, mes niekada sąmoningai, oficialiai ir viešai nepasakėme sau ir kitiems, kad toliau gyventi taip, kaip praeityje, nebegalima. Laisvėjimo ir demokratijos įsitvirtinimo pokyčiai vyko, tačiau lyg savaime ir kartu dėl nedidelės grupės žmonių didelių pastangų. Iš šiandienos vieningos Vokietijos mokytis pradėti turėtume nuo šeimos pusryčių jaukiame provincijos restoranėlyje iki mąstymo sąmoningumo, reiškiančio, kad mes kolektyviai suvokiame ir neginčijame savo praeities klaidų, gailimės dėl jų ir kartu žinome savo stipriąsias savybes. Deja, dabar tebegyvename pusiau sąmoningame pairusio visuomeninio audinio kolektyve, kurį dar sunkoka vadinti visuomene: dominuoja masinė inercija, priešinimasis naujovėms, nenoras mokytis naujų mąstymo, elgesio ir veiklos būdų.
Vokiečių kalbos dienų akcijos ir renginiai ir yra, ir ateityje gali tik stiprėti kaip viešas mūsų ES kolegų priminimas apie tai, kad vis dar nemažai esame apsileidę ir menkai besidomime tuo, kas vyksta anapus mūsų valstybės sienos. Mūsų raidos kryptis į vokiškąjį gyvenimo būdą ir vertybes jokiu būdu nereiškia, kad turėtume prarasti lietuviškumą – tiesiog būtinas įvairiapusis bendravimas, kurį ir mezga bei palaiko ir Goethe's institutas, ir mūsų diplomatai bei įvairios verslo įmonės bei kultūrinės grupės.
Antano Škėmos romano "Balta drobulė" vertimas į vokiečių kalbą ir leidyba Vokietijoje parodė, kad tikrai esame įdomūs ir patrauklūs, tačiau, siaučiant kone visuotiniam optimizacijos kultūros, švietimo ir socialinėje srityse vajui, optimizmo matyti vis mažiau – artėjame prie šiuolaikinės Rusijos modelio, nes labai gali būti, kad dėl lėšų stygiaus visaverčius ryšius su Vakarais tuoj palaikysime tik per užsienio šalių nevyriausybines organizacijas, o patys taupysime ir taupysime. Rusai taupo karui, o mes – nežinia kam?..
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
-
1 komentarai -
2 komentarai -
1 komentarai
kažkoks vergiškas vapaliiojimas