Alexis Tsipras, Graikijos premjeras, pasitraukė iš pareigų. Yra manančiųjų, esą šis sprendimas – tai partijos "Syriza" kol kas dar lyderio strateginis pasirinkimas. Galbūt.

Alexis Tsipras, Graikijos premjeras, pasitraukė iš pareigų. Yra manančiųjų, esą šis sprendimas – tai partijos "Syriza" kol kas dar lyderio strateginis pasirinkimas. Galbūt. Nors reikėtų pripažinti ir tai, kad ilgiau nei pusę metų trukusios politinės dramos metu neapgalvotų sprendimų buvo daug.

Pirmoji ir, ko gero, reikšmingiausia klaida buvo ta, kad A.Tsipras įžengė į vyriausybės rūmus kalbėdamas tai, ką nori girdėti žmonės, o ne tai, ko realiai reikia iš esmės pakeisti situacijai valstybėje. Vyriausybei iš pat pradžių reikėjo rūpintis fundamentaliomis šalies ekonomikos problemomis: gamybos kūrimu (atkūrimu) ir rinkos apsauga, o ne meluoti rinkėjams, jog jiems pavyks perkalbėti ar net įtikinti nusileisti kreditorius, kad šie neragintų toliau karpyti biudžeto išlaidų. Deja, kieno pinigai, to ir paskutinis žodis. Ir taip buvo visuomet.

Antroji klaida buvo ta, kad A.Tsipras, bandydamas tartis su Graikijos visuomene, nesugebėjo suformuluoti žmonėms aiškaus klausimo: norite būti euro zonoje (ar ES), ar ne.

Turint atsakymą į šį klausimą (o ne klausimą "norite taupyti, ar ne?", į kurį atsakymas buvo daugmaž aiškus), premjero pozicija būtų iš tiesų sutvirtėjusi. Viena vertus, jeigu graikai būtų pasakę "taip" ES (kas labiau tikėtina), A.Tsipras nebūtų nušvilptas parlamente, kad galiausiai sutiko įgyvendinti tai, ko reikalavo kreditoriai – ir net daugiau. Kita vertus, jeigu graikai būtų tarę "ne" ES, toks  būtų buvęs ne valdžios, o visuomenės pasirinkimas. Vadinasi, ne tik vyriausybė, bet ir žmonės būtų pasiruošę prisiimtų atsakomybę už skaudžius išstojimo iš piniginės sąjungos padarinius.

Taigi pabaiga logiška. Nepaisant to, kad A.Tsipras, kaip teigiama, tebėra populiarus Graikijoje, ir taip yra greičiausiais todėl, kad jokių kitų rimtų alternatyvų graikai nemato.