MENAS SCENOJE IR GYVENIME

Tūkstančiai tikros muzikos gerbėjų pasijuto pažeminti spjūviu į veidą. Vos nutilus pilnutėlėje "Žalgirio" arenoje" vykusio legendinės grupės "Pink Floyd" idėjų generatoriaus Rogerio Waterso koncerto aidams, jo lūpomis prabilo Kremliaus propagandininkas.

Maidano įvykiai – JAV valsybės departamento surežisuotas spektaklis, kurį Rusija privalėjo sustabdyti, įsitikinęs R.Watersas. Žmogaus teisių pažeidimai Rusijoje – jos vidaus reikalas. Kad ir neišmano geopolitikos, roko muzikantas yra tikras: Maskva turi teisę į Sevastopolį ir tai skubėjo įtvirtinti išprovokuota Kijevo.

Verčiant į metaforų kalbą, kuriais sodri "Pink Floyd" kūryba, atrodo, kad 74-erių muzikantas permainas iškeitė į komfortą, medžius – į pelenus ir mano galįs atskirti šypseną nuo kaukės.

Verčiant į metaforų kalbą, kuriais sodri "Pink Floyd" kūryba, atrodo, kad 74-erių muzikantas permainas iškeitė į komfortą.

Šių R.Waterso pareiškimų fone keistai atrodo koncerto Kaune metu siųsti raginimai kovoti su neofašizmu, antisemitizmu, raginimas ginti žmogaus teises, kvietimas priešintis pasipelnymui iš karo. Politinės žinutės pasirodė esančios tik šou elementai. Jaukas patikliems gerbėjams, visą laiką tikėjusiems, kad "Pink Floyd" muzika sugriovė Berlyno sieną, ir nieko daugiau.

Žinia, senasis roko muzikantas laisvas mąstyti ir kalbėti, ką nori, ar kalbėti kitaip, nei mąsto. Tačiau situacija iškalbinga tiems, kurie vis dar naiviai tiki, kad menas ir politika – dvi nesusikertančios sferos. Į diktatūras mylinčių menininkų sąrašą greta Oliverio Stone'o, Gerard'o Depardieu, kad ir labai nenoromis, galima įrašyti ir R.Watersą. Ir įsidėmėti kartėlio jausmą supratus, kad korifėjai taip pat išduoda savo vertybes. Pravers, kai eilinį kartą svarstysime, džiaugtis mūsų menininkų neva nepolitizuotomis pergalėmis Rusijos kultūros frontuose, ar įrašyti juos į moralinių kolaborantų sąrašą.