MŪSŲ GENUOSE VIS DAR ĮRAŠYTAS BAIMĖS DNR IŠSAKYTI SAVO NUOMONĘ

Netrukus Lietuva įžengs į savo Nepriklausomybės 30-metį. Turėtume džiaugtis – juk toks solidus skaičius žymi brandaus kelio pradžią, žinojimą, ko nori iš savęs, aplinkinių ir drąsą žengti pirmyn be trypčiojimo vietoje.

Net paskelbėme šūkį „Drąsi šalis“. Puiku, bet ar tikrai mūsų šalis telpa į šią kategoriją? Vis dar bijome išsakyti savo nuomonę, tylomis apkalbame pažįstamus ir nedrįstame drąsiai apginti nei savęs, nei kitų, kai prie mūsų akių vyksta akivaizdžios manipuliacijos ar machinacijos. Susidaro toks įspūdis, kad mūsų genuose vis dar įrašytas baimės DNR ir jį labai sunku ištrinti.

Prieš 20 metų pasukęs į politiką labiausiai nustebau dėl vieno dalyko – žmonių baimės išreikšti nuomonę, kovoti už savo poziciją. Maniau, kad taip elgiamasi dėl skiepytos SSRS politikos, tačiau, praėjus 27 metams, matau, kad situacija tokia pati. Štai praėjusią savaitę kalbėjausi su kolega, dirbančiu savivaldybėje, ir jis man atvirai pasakoja, kad žmonės, būna, ateina, skundžiasi, informuoja apie pažeidimus, bet, kai paprašai raštu pateikti skundą, stoja tyla, sutinkama tai daryti nebent anonimiškai. Kodėl žmogus bijo tai daryti savo vardu? Atsakymą randu savo kailiu patirtoje istorijoje. Prieš keletą metų aplankiau 3 mažamečių vaikų motiną. Vaizdas buvo kraupus – namų langai išdaužyti, vaikai neturi kur ruošti pamokų, elektros nėra, moteris nusivylusi... Neiškentęs parašiau raštus į kelias institucijas ir po kiek laiko atvykęs į namus pas tą pačią moterį sužinau stulbinančias naujienas. Taip, jai buvo skirtas tvarkingas butas, tačiau savivaldybės atstovai jai liepė daugiau akyse nebesirodyti su savo prašymais. Ir tokių pavyzdžių yra ne vienas.

Kodėl žmonės vis dar bijo? Todėl, kad daugelis nesijaučia esantys savo šalies šeimininkais. Politikus, valstybės tarnautojus laikome ne pasamdytais atlikti tam tikrą valstybei funkciją, o Dievo duotais „valdovais“. Įsikerojęs viršininko ir pavaldinio, feodalo ir baudžiauninko santykis tarp mūsų šalies valdžios ir eilinių piliečių yra verčiantis žemintis, prašyti, neleidžia tapti laisvais žmonėmis. Pasitikėjimas savo jėgomis neatsiejamas nuo pasitikėjimo valstybės institutais. Kai šlubuoja demokratiniai, teisiniai mechanizmai, kai raidė, paragrafas tampa svarbesni už žmogaus kančią, sunku patikėti, kad šioje šalyje galima rasti teisybę. Kita priežastis – mūsų žmonės vis dar jaučia socialinį nesaugumą – yra priklausomi nuo pašalpų ir pensijų dydžio, bijo prarasti darbą, būti pasmerkti, nuteisti, persekiojami. Pavyzdžiui, 2009-aisiais žmonių suorganizuotas mitingas baigėsi guminėmis kulkomis ir pilna sale nuteistųjų. Valdžia, vietoje to, kad pripažintų, jog šis nepasitenkinimas yra pagrįstas, pademonstravo, kaip reikia suvaldyti situaciją, pasitelkus kraštutines priemones. Ar tikrai to reikėjo? Paternalistinių santykių stiprinimas valstybėje verčia žmogų laukti malonės, o ne kovoti už savo teises, ne kurti savarankišką ekonominį pagrindą, o tikėtis paramos. Tokiam stovinčiam su ištiesta ranka piliečiui sunku „įpūsti“ drąsos.

Mūsų išrinkta Prezidentė, Seimas, politikai pirmiausia turėtų kurti tokią atmosferą ir tokias sąlygas, kad žmogui nekiltų nė mažiausia mintis apie baimę išsakyti savo nuomonę. Jie visų pirma turi tapti garantais, gynėjais kiekvieno piliečio, persekiojamo už kritiką, išsakytą nuomonę, pranešimą apie teisės pažeidimą. Tačiau akivaizdu, kad iki pat šiol viskas rutuliojasi priešingai ir vis dar ieškoma „kaltų“ bei norima „nusižengėlius“ sutraiškyti be gailesčio. Šalies progresui labai vertinga sąžininga konkurencija, tačiau, ką mes matome politikoje? Kovą be taisyklių, kai laimėjusysis turi sunaikinti priešininką. Tai taip pat signalas žmonėms, kad net politikai bejėgiai prieš galią turinčiuosius. Taip neturi būti ir mūsų žmonių vienintelė reakcija į šias aplinkybes – tai nesustabdoma emigracija.

Manau, kad kol mūsų visuomenė bus sukaustyta baimės išsakyti savo nuomonę, pastovėti už savo poziciją ir pranešti apie vykstančius nusižengimus, tol negalėsime kalbėti apie tikrąją nepriklausomybę. Kol žmonės manys, kad būtent valdžia turi sutvarkyti kiekvieno mūsų gyvenimą, tol negalėsime kalbėti apie tikrąją laisvę. Turime suprasti, kad valdžia – tai įrankis padėti ir sudaryti sąlygas oriai gyventi. Turime išmokti tapti nepriklausomais, atsikratyti savo fobijų ir sugriauti sukurtus stereotipus. Laikas į gyvenimą pradėti žiūrėti kaip į galimybę, o ne kaip į malonę, kurią kažkas Tau suteikė. Kaip sakė žymus Romos poetas Horacijus – „Amžinoje baimėje gyvenančio nepavadinsiu laisvu“. Todėl linkiu ateinančiais metais dažniau susimąstyti apie tikrąją laisvę išsakyti savo nuomonę ir su visomis šaknimis išrauti šį baimės DNR.