MŪSŲ LAIKŲ HEMOROJUS

Daugeliui kairiųjų intelektualų ir progresyviųjų jaunuolių XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžia buvo itin niūrus ir slegiantis metas. Prabangius kostiumus dėvėję dėdės visiškai pažabojo ir į tradicinę popkultūrą integravo vyraujančioms normoms iššūkį bandžiusią mesti kontrkultūrą, visuomenės susidomėjimas haliucinogenais ir Vietnamo karu vis labiau blėso, Martinas Lutheris Kingas Jaunesnysis (1929–1968), Robertas Francis Kennedy‘s (1925–1968) ir gibonas Ernesto (1928–1967) buvo nužudyti, už abstrakčią taiką agituojantis ir prieš JAV užsienio politiką nukreiptas pacifistinis judėjimas greitai išsikvėpė, o lizergo rūgšties dietilamidą vakarėliuose vis dažniau keisdavo kokainas.

Marksizmo dogmas, rytietišką dvasingumą ir tolstojišką gyvenimo būdą suvienyti turėjusi utopinė vizija, kuri daugeliui atrodė ranka pasiekiama, dabar priminė žavią, spalvingą klejonę. Maištingajam jaunimui reikėjo naujų didvyrių ir naujų priešų, kurių kova atvestų žmoniją į šviesų socialistinį rytojų.

"1972 m. Andropovo dezinformacijos mašina jau sukosi dieną naktį, bandant islamo pasaulį įtikinti, kad Izraelis ir Jungtinės Valstijos siekia visą likusį pasaulį paversti sionistų tėvonija. Andropovui islamo pasaulis buvo Petri lėkštelė, kurioje KGB iš marksizmo-leninizmo bakterijų išaugino nuodingą neapykantos Amerikai užkratą. Antisemitizmas islamo pasaulyje giliai suleido šaknis. Viskas labai paprasta: musulmonai linkę į nacionalizmą, šovinizmą ir aukos sindromą. Andropovas postringavo, kad "mes" turime padaryti taip, kad juos vimdytų nuo minties apie "Siono vyresniųjų tarybą" (t. y. JAV Kongresą), kurios tikslas – pajungti žydams visą pasaulį. Tamsias užguitas jų minias turime įaudrinti iki pasiutimo. Kaip aiškino Andropovas, musulmonų antisemitinis įsiūtis natūraliai išsilies terorizmu ir smurtu prieš Izraelį ir Ameriką", – teigiama į Jungtines Valstijas pabėgusio socialistinės Rumunijos žvalgybos tarnybos karininko Iono Mihai‘aus Pacepos (1928–2021) memuaruose "Dezinformacija" (2013).

Su 1972 m. Miuncheno vasaros olimpinėmis žaidynėmis (1972 m. rugpjūčio 26 – rugsėjo 11 d.) buvo siejamos didelės viltys. Vakarų Vokietijos valdžia tikėjosi atsikratyti nacistinio šleifo ir pademonstruoti visiškai kitą, gerokai pozityvesnę vokiečių tautos pusę, tačiau šioms svajonėms taip pat nebuvo lemta išsipildyti.

Į Izraelio sportininkų delegacijos apartamentus ginkluotų ekstremistų gauja pradėjo veržtis ankstų rugsėjo 5-osios rytą. Imtynininkų treneris Moshe Weinbergas (1939–1972) ir sunkiosios atletikos atstovas Yossefas Romano (1940–1972), pasinaudodami savo fiziniu pranašumu, bandė užtverti užpuolikams kelią, tačiau jų pastangos buvo bejėgės prieš šaunamųjų ginklų galią. Abu sportininkai žuvo.

Keletas atletų, pažadinti sąmyšio, pabėgo iššokę pro langus, devyni buvo paimti įkaitais. Atvyko Vokietijos policija, o paskui ją – ir žiniasklaidos atstovai. Tai buvo vienas pirmųjų kartų, kai kruvinas teroro aktas buvo kone tiesiogiai transliuojamas per televiziją.

Prasidėjo bergždžios ir beprasmiškos derybos. Pagrobėjai reikalavo, kad būtų paleista daugiau nei 230 Izraelyje kalinamų asmenų. Jie taip pat išreiškė pageidavimą, kad būtų išlaisvinti ir Vakarų Vokietijos valdžios įkalinti pamišėlio Berndto Andreaso Baaerio (1943–1977) ir kairiosios žurnalistės Ulrike‘ės Marie Meinhof (1934–1976) grupuotės nariai. Vakarų Vokietijos valdžia, kuriai susidariusi padėtis dėl pagrobtų sportininkų tautybės buvo itin nemaloni, mandagiai atsisakė Izraelio pagalbos ir pasitelkusi nepatyrusius bei specialaus pasiruošimo neturinčius policijos pareigūnus bandė paspęsti nevykusius spąstus.

Iš pradžių sraigtasparniai nugabeno pagrobėjus kartu su įkaitais į oro uostą, kuriame neva turėjo jų laukti lėktuvas. Bet padangių paukščio varikliai buvo šalti, jame nebuvo įgulos. Ekstremistai iš karto suprato, kad juos bandoma apgauti. Prasidėjo susišaudymas. Chaoso metu giltinė pasiglemžė visų įkaitų, didžiosios dalies pagrobėjų ir vieno vokiečio policininko gyvybes.

Į Vokietiją atskubėjęs plikagalvis "Mossad" vadovas Zvi Zamiras (1925) tegalėjo lyg bejėgis stebėti mėgėjiškai suplanuotos operacijos virsmą absoliučia katastrofa. Skerdynes išgyvenę ekstremistai buvo suimti, tačiau jau kitą mėnesį (1972 m. spalio 29 d.) buvo užgrobtas "Lufthansa" oro skrydžių bendrovės lėktuvas. Šį kartą pagrobėjai reikalavo paleisti išgyvenusius Miuncheno katastrofos "herojus". Vokietijos valdžia patenkino jų prašymą.

Dar iki užgrobiant "Lufthansa" lėktuvą, 1972 m. spalio 16 d. Europos žemyną pradėjo krėsti keisti paslaptingi nužudymai.

Iš pradžių nežinomi asmenys nušovė žemo rango Libijos ambasados Italijoje klerką Abdelį Waelį Zwaiterį (1934–1972).

Tų pačių metų gruodžio 8 d. Paryžiuje (Prancūzijoje), pakėlęs savo telefono ragelį, buvo susprogdintas intelektualų sluoksnio atstovas Mahmoudas Hamsharis (1938–1972).

1973 m. sausio 24 d. Kipre buvo susprogdintas žmogelis, ekspertų vadinamas Husseino Al Bashiro pavarde. Jis buvo atsakingas už Palestinos ekstremistų ir KGB ryšius.

Tų pačių metų balandžio 6 d. Paryžiuje buvo nušautas teisės ekspertas Basilis Al-Kubaissis.

Po trijų dienų Beirute (Libane) išsyk buvo eliminuoti net trys palestiniečių lyderiai – Kamalis Abdel Hafizas Adwanas (1935–1973), Muhammadas Youssefas al-Najjaras (1930–1973) ir Kamalis Butros Nasseras (1925–1973).

1973 m. birželio 28 d. automobilyje paslėpta bomba pasiglemžė dar vieną spalvingą asmenybę – Prancūzijoje gyvenantį Alžyro menininką Mohammadą Boudia (1932–1973), kuris garsėjo įspūdingu meilužių (moterų) skaičiumi ir, slapstydamasis nuo priešų, pats neretai persirengdavo moteriškais rūbais.

Izraelio valdžia ir jos slaptosios tarnybos tvirtino, kad visi šie likviduoti asmenys gyveno dvigubą gyvenimą. Jie visi buvo "Juoduoju rugsėju" pavadinto slapto palestiniečių ekstremistinio judėjimo "Fatah" padalinio nariai ir kiekvienas jų svariai prisidėjo prie Miuncheno ir daugybės kitų teroro aktų planavimo.