NAKTINIS SKERDYNIŲ TRAUKINYS

Lemtingų mūsų Viešpaties 1917 metų kovo 27 d. (veikiausiai pagal Julijaus kalendorių) Ciuricho geležinkelio stotyje prasidėjo viena svarbiausių kelionių visoje žmonijos egzistencijoje.

Tuo metu Venesuelos, Nikaragvos, Korėjos, Vietnamo, Kubos, Kinijos, Rusijos ir daugybės kitų Europos, Azijos, Afrikos bei Lotynų Amerikos kraštų gyventojai dar nežinojo, kad ši išvyka per ateinančius šimtą metų vienaip ar kitaip palies jų gyvenimus.

Ką gi gabeno šis traukinys? Ogi Vladimirą Iljičių Uljanovą (1870–1924).

Kartu su juo važiavo Nadežda Konstantinovna (1869–1939), Inesa Armand (1874–1920), Jevsej-Geršonas Radomyslskis (1883–1936), popkultūroje labiau žinomas Grigorijaus Zinovjevo pseudonimu, dvi Grigorijaus žmonos (buvusi ir esama) bei dar 26 niekam neįdomūs asmenys, kurių pavardės kažką sako tik itin siaurų, specifinių sričių ekspertams.

Iš pradžių keleiviai nuvyko į Šafhauzeną (pasienio miestą Šveicarijoje), kuriame persėdo į vokiečių traukinį. Neilgai trukus, jų transporto priemonė sustojo Taigeno kaimelyje, kuriame iš keleivių buvo atimti oficialiai leidžiamą gabenti kiekį viršijantys maisto produktai.

Pervažiavus Alpes ir Antrojo reicho sieną, traukinys galiausiai sustojo Gotmadingene. Čia rusų emigrantams buvo liepta atsiskirti nuo kitų keleivių, išlipti ir eiti į laukiamąjį.

Vėliau du vokiečių kariškiai liepė vyrams atsiskirti nuo moterų, tad dėl Iljičiaus išsigandę jo bičiuliai apstojo raudonąjį mesiją gyvu žiedu, tačiau galiausiai jiems buvo paaiškinta, kad viskas tik tam, kad formali patikros procedūra greičiau vyktų.

Iš čia traukinys važiavo į Berlyną, o iš ten – į Zasnicą.

Važiuodamas traukiniu, Iljičius tikėjosi padirbėti, tačiau šiuos jo planus sugriovė įsilinksminusi kompanija gretimame kupė, kurioje buvo ir Inesa.

Nors tikrasis triukšmo kaltininkas buvo Karlas Berngardovičius Radekas (1885–1939), savo pokštais visą laiką linksminęs kelionės draugus, į kupė įsiveržęs Iljičius užsipuolė ir ištempė ne jį ar Inesą, o niekuo dėtą Olgą (Sarą) Ravič, tad, kaip teigia britų ekspertas Robertas Johnas Service’as (1947), Romanovų egzekutoriaus Grigorijaus Ivanovičiaus Safarovo (1891–1942) žmoną galima laikyti pirmąja nekalta sovietinių represijų auka.

Vėliau keliauninkams nemažai problemų kilo dėl traukinio tualeto, mat kai kurie keleiviai į šią „šventą vietą“ užsukdavo ne gamtinių reikalų atlikti, o parūkyti, tačiau tabako kvapo pakęsti negalintis Iljičius ir vėl viską suėmė į savo rankas, padarydamas iš tiesiosios žarnos angai šluostyti skirtos materijos dviejų tipų bilietus. Pirmojo tipo bilietai buvo skirti norintiesiems pasimėgauti tabaku, antrojo – panaudoti išvietę pagal jos tiesioginę paskirtį.

Po Zasnice atliktų formalumų keliauninkai sėdo į laivą „Queen Victoria“, kuris juos nuplukdė Treleborgo link. Šiame Švedijos mieste jie šiek tiek pasistiprino ir vėl sėdę į traukinį nuriedėjo link Stokholmo, kuriame Iljičiaus garbei miesto meras Carlas Albertas Lindhagenas (1860–1946) surengė pusryčius.

Švedijos sostinėje nupirkę Vovai naujus drabužius, keliautojai traukiniu patraukę į šiaurę.

Pasiekę Harapandą, jie rogėmis nuvyko į Tornijo miestelį ir galiausiai čia dar kartą sėdę į traukinį išvažiavo į Helsinkį, o iš ten – į Petrogradą.

Tornijo miestelyje Iljičius nusipirko naujausius „Tiesos“ („Pravda“) numerius, kuriuos perskaitęs sužinojo dvi labai nemalonias naujienas.

Pirmoji skelbė, kad bolševikų Centro komitetas nusprendė iš dalies paremti Laikinąją centro kairės vyriausybę.

Antroji patvirtino ilgai sklandžiusius gandus, kad Romanas Vaclovičius (1876–1918), dar žinomas Malinovskio pavarde, bendradarbiavo su caro slaptąja politine policija.

„Koks niekšas! Jis apmulkino daugelį mūsų. Išdavikas! Sušaudyti jį maža!“ – visą likusį kelią burnojo Vova.

Vėlyvą balandžio 3-iosios (pagal Julijaus kalendorių) vakarą Iljičių gabenęs traukinys pagaliau pasiekė vadinamąją Petrogrado Suomijos stotį.

Nors pasitikti Vovos susirinko nemenka jūreivių, kareivių ir darbininkų minia (atvyko net menševikų ir eserų atstovai), teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad Iljičiaus sutikimas vėliau sovietinės propagandos buvo smarkiai pagražintas.

Uljanovų atžalos pasveikinimas beveik niekuo nesiskyrė nuo kitų panašių renginių, kuriais buvo sutinkami iš Sibiro ar Europos grįžę politiniai kaliniai ir emigrantai, o dauguma smalsuolių, klausydamiesi Iljičiaus kalbos nuo šarvuočio apie kapitalizmą, komunizmą bei kitus -izmus ir Laikinosios vyriausybės amoralumą, jautėsi kiek sutrikę (lyg stebėdami iš kosmoso nusileidusį ateivį).

Entuziastų, kuriuos svaigintų Vovos demagogija tada buvo vos keli, kaip antai Aleksandras Gavrilovičius (1885–1937), labiau žinomas Šliapnikovo pavarde, ir Aleksandra Michailovna (1872–1952), o kai kurie seni Iljičiaus bičiuliai tuo metu labai rimtai susimąstė, ar tik jų draugui nuo pernelyg užsitęsusio gyvenimo Europoje nebus susisukęs protas.

Antai Levas Borisovičius (1883–1936), labiau žinomas Kamenevo pseudonimu, pavadino Vovos elgesį „dešimties Šveicarijoje praleistų emigracijos metų sindromu“.

P. S. „Mano draugai... jie guli po akmens plokštėmis... Ant tų plokščių iškalta: bolševikų partijos narys nuo dvidešimtųjų... dvidešimt ketvirtųjų... dvidešimt septintųjų metų... Ir po mirties buvo svarbu: kokio tu tikėjimo? Partinius laidojo atskirai, karstą aptraukdavo raudonu kartūnu. Prisimenu Lenino mirties dieną... Kaip? Leninas mirė? Negali būti! Jis gi šventasis...“ (Svetlanos Aleksijevič „Laikas iš antrų rankų“, 2013).