NEKANTRIŲJŲ KARTA

Rytoj pradėsime Didžiąją savaitę prieš Velykas. Krikščionims tai – ypatingas laikas nuo Kristaus įžengimo Jeruzalėn Palmių sekmadienį iki jo prisikėlimo Velykų rytą. Gyvenantiems be tikėjimo – ypatingos skubos laikas. Juk reikia suskubti apsipirkti šventėms, suruošti gausų vaišių stalą, dar ir visokiausių pramogų ilgajam savaitgaliui prisiplanuoti. Bėgte į šventes!

Kur jau ten Gavėnia?! 40 dienų susikaupimo, asketiškesnių pasirinkimų šiuolaikiniam žmogui – nepakeliamas išbandymas. O ir Bažnyčia yra supaprastinusi pasninko reikalavimus: svarbu atsisakyti mėsiškų valgių Gavėnios penktadieniais, o pasninkauti privalu Pelenų trečiadienį ir Didįjį penktadienį.

Pasninkas mums priimtinas dietos forma, kai reikia padailinti kūno linijas. Sutinkame pasirinkti, ką valgyti, kai to prireikia dėl sveikatos ar grožio. O pasninkauti dėl sielos reikalų – permąstant gyvenimą ir pasikeičiant – mums nepatogu. Nebeturime valios būti labiau krikščionimis. Nebenorime kovoti savo vidinių kovų. Nebemokame laukti. Išlaukti. Laimingiems mums reikia būti tuoj pat – čia ir dabar. Ir tyla mums nepatogi. Geriau jaučiamės šurmulyje, kuris perrėkia visas dvasios aimanas.

Vis dėlto velykinis stabtelėjimas ateina į kiekvieno gyvenimą. Velykų dovana mažina atskirtį tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų. Verbų sekmadienį bažnyčioje visi turi rankose laikyti kadagio, beržo, gluosnio šakelę arba kitokią verbą. Senovėje žmonės tikėjo: „jei verbos neturėsi, velnias įkiš palaikyti savo uodegą“. Nelikime su velnio uodega rankoje. Kad ir kaip būtume įsikinkę pareigose, atsakomybėse, siekiamybėse, dar turime laiko atsigręžti į save, į savo klaidas, permąstyti, kas daro mus žmonėmis. Iš tiesų laimingais. Tebūnie rytoj tokio kelio pradžia. Į geresnį save.