Lietuvos Respublikos Seimas ne taip dažnai imasi iniciatyvų, kurias galima būtų sieti su civilizaciniu mąstymu – paprastai dominuoja vadinamieji parapijos reikalai.

Būtent toks vienas iš nedaugelio platesnio masto žingsnių buvo buvo šių metų paskelbimas Reformacijos metais. Protestantizmas kaip religinė ir kultūrinė paradigma apima ne vien mūsų šalį, bet ir didžiąją dalį Europos bei Šiaurės Amerikos valstybių. Prasidėjęs nuo Martino Lutherio ant bažnyčios durų prikaltų tezių, kuriose buvo pasisakoma už Bažnyčios reformą, į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir tuometį Karaliaučių Reformacijos judėjimas atnešė rašto kultūros įsivyravimą ir suklestėjimą. Pirmosios knygos lietuvių kalba autorius Martynas Mažvydas taip pat buvo protestantas. Labai abejotina, ar, be Reformacijos, Vakarų Europa būtų patyrusi Švietimo amžių, kai raštingais ir mokančiais skaityti tapo dauguma žemyno gyventojų – iki tol raštas ir knyga buvo elito ir mažumos privilegija.

Reformacijos 500-ųjų metinių jubiliejaus minėjimas įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, ne vien Vilniuje, yra neabejotinai labai pozityvus reiškinys. Miestelėnai ne tik gerai praleidžia renginių vakarus, bet ir daug sužino apie tai, ko iki šiol nežinojo arba žinojo, bet buvo pamiršę. Reformacijos metų įvykiai mūsų valstybėje prisideda prie to, apie ką kalba ne vienas dabartinės Lietuvos filosofas – būtina nauja mūsų šalies žmonių apšvieta, grįžimas prie knygos ir rašto kultūros.

Kultūrų mišinys viename ir tame pačiame mieste – neabejotinas raidos ir pažangos variklis, kurį naudojame labai ribotai.

Dar vienas teigiamas Reformacijos metų aspektas yra tas, kad šis jubiliejus padeda įveikti didžiulę istorinę tuštumą, kurią paliko sovietinė okupacija – daugelis tarpukario Lietuvos piliečių jau yra iškeliavę Anapilin, dėl cenzūros ir persekiojimų dažnas iš jų neperdavė šiuolaikinei kartai to gyvenimo ir mąstymo būdo, kuris vyravo jų jaunystės Lietuvoje. Istorinis perimamumas tarp kartų mūsų šalyje yra žymimas pasakojimais apie tremtį, rezistenciją, holokaustą, tačiau daugiau detalių apie taikų gyvenimą iki karo autentiškai žino maža dalis dabar gyvenančiųjų. Tarpukariui, be daugelio kitų labai pažangių reiškinių, buvo būdinga ir tai, kad Lietuvoje tuo laikotarpiu puikiai sugyveno įvairių tautybių ir religinių įsitikinimų žmonės, pradedant gerais kaimynystės santykiais ir baigiant bendra visuomenine atmosfera. Sovietmetis, prievarta suniveliavęs skirtybes ir pražudęs daug etninių bei religinių mažumų žmonių, atėmė iš mūsų dabartinį tautinės ir konfesinės tolerancijos bruožą. Tai nereiškia, kad dabar Lietuvoje masiškai nekenčiami žydai, rusai ar lenkai, stačiatikiai ar evangelikai. Tai reiškia tik ir kartu net tiek, kad tos mažumos tarytum nepastebimos dominuojančios daugumos sraute.

Jei dažniau atkreiptume dėmesį į kitokius žmones, tikėtina, valstybė laimėtų socialiniu ir kultūriniu požiūriais. Reformacijos metų jubiliejaus minėjimas – puiki proga prisiminti gerą praeitį ir iš jos tiesti tiltus į dabartį. Stebint ne vieną sukakčiai skirtą renginį, kyla vaizdinė asociacija, atsivežta iš Niujorko, Bruklino rajono, Bushwicko aveniu, kuriame šeštadieniais gatves užplūsta išpažįstantieji judaizmą, o kitomis dienomis gausu įvairių kitų religinių pažiūrų žmonių, kurie neturi slėptis ir visada gali tiesiog kasdienybėje prisistatyti kitoms visuomenės grupėms ar tiesiog mėsainio pardavėjui gatvėje. Tai reiškia daugiakultūrinį miesto pobūdį, apie kurį daug kalbama Vilniuje, tačiau akcentuojant labiau istorinę praeitį, nei dabartines tautinių mažumų problemas. Kultūrų mišinys viename ir tame pačiame mieste – neabejotinas raidos ir pažangos variklis, kurį naudojame labai ribotai, nes mus menkai domina kitoniškumai, esame įpratę bendrauti tik su bendraminčiais.

Reformacijos jubiliejaus metai Lietuvoje labai primena frazę, kuria LRT televizijos kanalo laidos "Rusų gatvė" vedėjas Olegas Kurdiukovas atsisveikina su žiūrovais kiekvienos laidos pabaigoje: "Mylėkite savo gatvę, bet nepamirškite ir apie kitas." Jei šis linkėjimas dažniau virstų realybe, atrodytų, beveik savaime spręstųsi Vilnijos tautinių mažumų problemos ir daugelio Lietuvos miestų kasdienė socialinė rutina, nes mylėti savo gatvę – rūpintis ne tik savo namu ir kiemu, o ir bendruoju gėriu.