NULINĖ TOLERANCIJA ANARCHIJAI

Įvairiausių epitetų sulaukė Lietuvos policija mainais į naują akciją – nuo rugpjūčio 1-osios įsigaliojusią "nulinę toleranciją" greičio mėgėjams.

Nuo Stalino įrankio NKVD tradicijų puoselėtojos iki moderniųjų laikų kumščio politikos šalininkų. Iš vasaros letargo vairuotojus žadinantis policijos pareiškimas suvienijo skirtingų visuomenės sluoksnių atstovus.

"Neįtikėtina, kiek žmonių nori gyventi policinėje valstybėje", – vienos gerbiamos liberalių pažiūrų ekonomikos teoretikės ir praktikės komentaras – tipinis akcijos kritikų samprotavimas.

"Nedžiūgaukit – būsit pirmieji", – policijos užtarėjus įspėja ne taip atidžiai žodžius berenkanti visuomenės dalis.

Proto balsų, esą nulinė tolerancija – veikiau ne NKVD, bet europietiškas metodas įvesti tvarką besipiktinančiųjų minia, regis, nė negirdi. Jei išgirstų, gal net suvoktų, jog nekenčiamuoju sovietmečiu dvelkia ne policijos akcija, bet jos priežastys: drauge su Vakarų ekonomikos ir manierų išprusimų mūsuose deranti tradicija ieškoti landų viešojo gyvenimo taisyklėse.

Akimirką pamirškime savąjį vairuotojo pažymėjimą, pabūkime neutralūs ir dar kartą įsiklausykime į policijos skelbimo esmę. Tai, kas įvilkta į patrauklų viešųjų ryšių rūbą, yra viso labo įspėjimas, jog bus baudžiama už Kelių eismo taisyklių pažeidimą. Žingsnis išgirtosios, viešąjį sambūvį gerokai palengvinančios vokiškos, olandiškos, šveicariškos tvarkos link.

"Nulinė tolerancija" neturi nieko bendra su vairuotojo laisve rinktis jam priimtiną maršrutą, automobilio modelį ar vairavimą Adomo/Ievos kostiumu – tik su anarchija kelyje. Jei nuo atsainaus, aplinkiniams kenkiančio vairavimo neatgraso Administracinių nusižengimų kodeksas, nemotyvuoja kraupi avarijų statistika, degančios žvakelės pakelėse ir išradingiausia socialinė reklama, gal proveržis įvyks šįkart?