PABĖGĖLIUS – Į KLERKŲ NAMUS

Šiandien lietuvių pasikalbėjimuose sėdint virtuvėje ant taburetės vyrauja trys temos: krepšinis, pilni "viedrai" baravykų ir pabėgėliai, kurie jau ėmė atakuoti ir skaisčią Marijos žemę.

Tiesa, Jono Mačiulio žygdarbis jau po paros euforijų buvo užmirštas, nes alaus poveikis aistruolių organizme ilgai neišsilaiko. Pasimirš ir grybai, kai tik naktimis termometro rodyklė ims siūruoti apie nulį.

Na, o pabėgėliai išliks ilgam. Čia, kaip eiliavo bolševikų poetas V.Montvila: "Atėjo Leninas visiems laikams".

Net kažkoks gaurais apaugęs rašeiva, kaskart vis pakliedintis į visuomenę, ėmė džiaugsmingai postringauti, jog turėsime priprasti prie mečečių. Kodėl ne ateiviai turėtų priprasti prie bažnyčių?

Tačiau, regis, vaikiškos euforijos mada "Mūsų namai – jūsų namai" ėmė evoliucionuoti į racionalesnį susivokimo lygmenį, nei sapaliojimai apie dar vieną tautų kraustymąsi. Čia panašiai kaip po krepšinio varžybų alaus su traškučiais ateina pagirių metas.

Taip ir transtolerancijos varžybos po prablaivėjimą lemiančių faktų įgyja naują, jau realesnį suvokimą, kad vis dėlto iš pietų slenkančios atvykėlių ordos nėra tas gėris, kurį katutėmis transliavo ES politikai. Nors kažkaip neteko girdėti, kad nors vienas jų būtų atidavęs savo namus neturintiems kur gyventi vargšams pabėgėliams.

Panašiai skaičiuoja ir ironiją pamėgę mūsų žmonės: 141 Seimo narys turėtų parodyti pavyzdį ir į savo šeimas įsileisti bent po vieną atvykėlį. Po trijų mėnesių aklimatizacijos mūsų 141 parlamentaras galėtų priimti dar vieną partiją imigrantų ir pradėti antrą jų socializacijos ratą.

Skaičiuojančiųjų akys krypsta ne tik į Seimo narius, bet ir į ministerijų, departamentų ir kitų išvaizdžių įstaigų klerkus, kurių Lietuvoje priskaičiuojama net 50 tūkstančių. Jei visi jie parodytų, jog realiais darbais pritaria ES imigracijos politikai, pabėgėliai pas mus tikrai nebūtų jokia problema.