PAGIEŽOS GELMIŲ REZERVAI

Prislopo dėl partizano Vanago R.Vanagaitės sukeltas tulžies katilas. Gal tema išsisėmė? Štai – dar viena, pateikiame ant lėkštutės rožiniais pakraščiais. Kaip tik šiandien tokiam generolui Povilui Plechavičiui būtų sukakę 128-eri.

Nuožmus antibolševikas, pradžioje be gailesčio raudonuosius komisarus lupęs Rusijos pietuose, paskui jau – Žemaitijoje. Vieniems pas mus jis šiandien – tautos didvyris, kitiems – kariškis, nevengęs aršaus teroro.

Likvidavus bolševizmo pavojų, mažakalbiui tada dar būsimajam generolui net buvo iškelta byla už pernelyg žiaurų priešų naikinimą. Teisme suteikus jam žodį, P.Plechavičius lakoniškai rėžė: "Gerbiamas teisme, jei tuo metu ten nebūtų buvę manęs ar kito panašaus asmens, tamstos šiandien čia nesėdėtumėte."

Ką čia bepridursi, tai – svarus argumentas, kaltinamasis buvo išteisintas. Už kovas dėl Lietuvos laisvės 1923 m. P.Plechavičius apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu. Prieš 14 metų generolas pagerbtas ir Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi.

Tuo jis veikiausiai būtų patenkintas, nes ne kiekvieną apdovanojimą priimdavo. A.Smetonos perversmui vadovavęs generolas 1928 m. atsisakė suteikto pernelyg menko, jo manymu, LDK Gedimino 2 laipsnio ordino, nes tai "žemina pagal pareigas kitų karių tarpe".

Ambicingas karys veikiausiai įsipyko ir pačiam prezidentui, tad, praėjus mažiau nei metams po incidento dėl ordino, P.Plechavičius prieš savo valią buvo išleistas į atsargą.

Tačiau jo misija tėvynės labui toli gražu nebuvo baigta. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, P.Plechavičius vadovavo Vietinei rinktinei, bet valstybės nepriklausomybė buvo nebe jo valioje.

Po karo garsiausias Žemaitijos generolas atsidūrė sąjungininkų užimtoje Vokietijos dalyje. Sovietai reikalavo, kad britai atiduotų P.Plechavičių kaip karo nusikaltėlį. Esą jis vadovavo sukarintų vienetų panaudojimui prieš žydus ir sovietus partizanus. Neatidavė.

Taigi, dėmesio, tiesos ieškotojai, štai jums masalas dar vienam šokiui ant kapų.