PASKUTINIS MIŠOS ATODŪSIS

Didysis demokratas, reformatorių reformatorius Michailas Sergejevičius Gorbačiovas (1931–2022) merdėjo. Jo žymiąją vyndėmę dengė skaidrūs prakaito lašeliai. Jis išvydo, kaip pirmosios XX a. vasaros dienomis, likus keturiasdešimt šešeriems metams iki Donaldo Johno Trumpo (1946) gimimo, Pekino diplomatinių atstovybių kvartalo prieigose pasirodė pirmieji boksininkais praminti sukilėliai.

Ore tvyrojo nusivylimo dėl Kinijos imperijos nuosmukio ir pykčio dėl gamtos stichijų sunaikinto derliaus persmelkta atmosfera. Dauguma sukilėlių veikiausiai manė, kad dėl šių nelaimių kalti yra užsieniečiai (ypač vakariečiai) bei krikščionys, tad nemažai šioms kategorijoms priklausančių asmenų pasislėpė Pekino diplomatinių atstovybių kvartale. Prieš pasirodydami Pekine maištininkai spėjo sugadinti į Tiandziną vedančio geležinkelio bėgius. Dabar sostinė buvo atkirsta.

Michailas matė, kaip boksininkams prijaučiantys Kinijos imperijos armijos musulmonų padalinio kariai nužudė japonų diplomatą. Jis taip pat regėjo Clemenso Augusto Freiherrio von Kettelerio (1853–1900) vedamų vokiečių įvykdytą jauno žmogelio, palaikyto boksininku, egzekuciją, Pekine siaučiančius, krikščionių bažnyčias deginančius maištininkus ir jungtines britų, japonų, italų, rusų, vokiečių ir austrų pajėgas, šturmuojančias Kinijos imperijos įtvirtinimus prie Tiandzino.

Tuo metu imperatorius Zaitianas (1871–1908) nebeturėjo jokios galios. Visa valdžia buvo sutelkta jo pusbrolio Zaichuno (1856–1875) motinos, sugulovės imperatorienės Cixi (1835–1908) rankose. Sugulovė nusprendė palaikyti "boksininkus", tačiau provincijose įsikūrę funkcionieriai ir karvedžiai, išgarsėję per 1850–1864 m. sukilimo malšinimą (arba per 1894–1895 m. karą su Japonija), nusprendė sugulovės autoritetui parodyti špygą. Jie ne tik neparėmė sukilėlių, bet ir pradėjo jiems kenkti.

Birželio 21 d. Cixi su "boksininkais" kovojančioms Vakarų valstybėms paskelbė atvirą karą. Dalis ant mandžiūrės Cixi valios nusispjovusių funkcionierių priklausė pagrindinei hanių (kinų) etninei grupei, tačiau jų elgesio nederėtų aiškinti nacionalistiniais sentimentais. Antai į patį kovų įkarštį įsitraukęs mandžiūras generolas Ronglu (1836–1903) taip pat nusprendė pasipriešinti Cixi.

Už kiekvieno karo stovi konkretūs žmonės ir visi jie privalo prisiimti atsakomybę.

Prieš beveik dvejus metus jis dalyvavo imperatorienės inicijuotame rūmų vidaus perversme ir įkalino imperatorių namų arešto sąlygomis. Dabar jis darė viską, kad sukilėliai negautų artilerijos ugnies paramos ir kad kolegoms skirti įsakymai nutraukti kovą su "boksininkais" jų nepasiektų.

Michailas regėjo žudomus krikščionis (misionierius ir atsivertėlius), aršias Pekine vykstančias kovas, degantį prestižinės Hanlino institucijos, ruošusios funkcionierius, pastatą su visais ten esančiais veikalais ir į Mandžiūrijos regioną įsiveržiančius Rusijos imperijos kazokus.

Jis stebėjo, kaip aštuonių valstybių (Didžiosios Britanijos, JAV, Prancūzijos, Italijos, Japonijos, Austrijos-Vengrijos imperijos, Antrojo reicho ir Rusijos) pajėgos parėjo į kontrpuolimą ir pasiekė Pekiną. Grėsminga liepsnų ir šūvių šviesa nušvietė padangę. Kažkas pabeldė į Cixi apartamentų duris ir pranešė jai naujienas. Barbarai jau prie Uždraustojo miesto vartų!

Imperatorienė Cixi, kadaise buvusi viena galingiausių Kinijos ir regiono (gal net pasaulio) moterų, dabar privalėjo apsirengti paprastos valstietės drabužiais ir bėgti iš stulbinančia prabanga dvelkiančių rūmų į provinciją. Tai buvo antras kartas Cixi gyvenime, kai Vakarų karinė galia ją privertė palikti Uždraustąjį miestą (pirmasis buvo per 1856–1860 m. karą).

Michailas atsiduso dvasingu atodūsiu, sukaupęs visą savyje tūnantį tolstojišką taurumą. Jis išvydo gulbių pilną ežerą. Jo viduryje stūksančioje saloje stovėjo rankas į nakties dangų iškėlusi žmogysta, nuožmiomis, piktą linkinčiomis akimis.

Michailas stebėjo, kaip žmogysta gerąją gulbę Odettę įsimylėjusiam princui zoofilui Siegfriedui atvedė savo dukterį Odilę. Odilė atrodė it Odettė, tačiau geroji gulbė buvo dora, tyra ir nesugadinta, o Odilė – gašli, pasileidusi ir šalta it ledas.

Odilė tokia pat dvilypė, tarsi Rusija ar pats M.Gorbačiovas. Religinga ir nepaisanti jokių moralės normų. Griaunanti savų ir svetimų šeimų gyvenimą, bet priešais televizijos kameras virkaujanti dėl abstraktaus situacijos dramatizmo, Dievo siųstų išbandymų arba agituojanti už tradicines vertybes. Grobianti kaimynų žemes. Avantiūrai nenusisekus, ji pradeda dūsauti dėl abstraktaus baisiojo karo, neva užgriuvusio pasaulį it audra ar žemės drebėjimas ir dėl jame žūvančių žmonių. Jai liūdna, kad "mes visi susipykome".

Tai – melas. Karas nekyla dėl slėgio ar temperatūros skirtumų. Smurtas tėra viena priemonių tikslui pasiekti. Už kiekvieno karo stovi konkretūs žmonės ir visi jie privalo prisiimti atsakomybę. Odilė ir Michailas prisiimti atsakomybės nenori. Save jie laiko aukomis (bent per interviu).

M.Gorbačiovas – didysis demokratas, 1989 m. pavasarį apsilankęs Kinijos Liaudies Respublikoje ir viešai neišreiškęs jokios paramos jauniesiems kinų protestuotojams (idealizavusiems Michailą ir su juo siejamas "glastnost" bei "perestroikos" sąvokas). Didysis reformatorius, kuriam visiškai nesisekdavo suvaldyti susidariusios padėties ir pasinaudoti politikos teikiamomis galimybėmis.

Krizei pasisukus pozityvesne linkme Michailą visi sveikindavo, priskirdavo jam įvairiausius nebūtus nuopelnus, o jai virtus katastrofa, SSRS lyderio indėlis neretai būdavo ignoruojamas.

Taikdarys "užbaigęs abstraktųjį Šaltąjį karą (1945–1991)", "nugriovęs dar abstraktesniąją Geležinę uždangą" (ji kai kam buvo didesnis blogis už marksizmą) ir susitepęs krauju Azerbaidžane (1990 m.) bei Marijos žemėje (1991).

M.Gorbačiovas – paskutinis SSRS caras, suvaidinęs vieną mįslingiausių vaidmenų per 1991 m. rugpjūčio pučą, mirė Sovietų Sąjungos likučiams dvesiant Ukrainoje paskutinėmis 2022 m. vasaros dienomis.

Verkia Vovočka (1952), verkia popiežius (1936), rauda Barackas Husseinas Obama (1961), jiems atodūsiais akompanuoja Lady Gaga (1986).