PAŽANGOS NĖRA

Lietuvoje vyrauja suvokimas, kad ateityje šalis bus ne tik visateisė, bet ir visavertė Vakarų Europos dalis. Ar iš tiesų?

Tokia tezė kyla iš vadinamosios Modernizacijos teorijos, aiškinančios, esą pasaulis vystosi tolygiai. Grindžiama ji dviem charakteringais pavyzdžiais: 1. Europos integracijos, teigiant, kad šis procesas paskatino buvusio socialistinio lagerio šalių vystymąsi. 2. "Azijos tigrų", pabrėžiant, kad Pietryčių Azijos šalys, anksčiau buvusios periferija, tapo pasaulio ekonomikos branduolio dalimi.

Alternatyvūs požiūriai, pavyzdžiui, neomarksizmas, laikosi požiūrio, kad tolygus pasaulio šalių išsivystymas – neįmanomas, nes branduolio šalys (Šiaurės Amerika, Vakarų Europa, Japonija ir kt.) negyventų taip gerai ir negalėtų išlaikyti savo dominuojamos padėties pasaulio ekonomikoje, jei neeksploatuotų periferijos ir pusiau periferijos. Neomarksistai sutinka, kad kai kurios valstybės, priklausiusios periferijai, gali tapti branduolio dalimi ("Azijos tigrai"), vis dėlto tai veikiau yra išimtis iš taisyklės. Kapitalistinė sistema, jų teigimu, – hierarchizuota ir branduolyje vietos visiems nėra.

Nesiplėtojant, Lietuvoje ilgą laiką teigta, kad šalis taps branduolio (Vakarų Europos) dalimi įstojusi į ES. Vėliau teigta, kad tai nutiks būnant euro zonoje. Dabar gi šnekama apie narystę Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje. Deja, pažanga neįvyko (ir, tikėtina, neįvyks). Priešingai, būdama (santykinai) silpna ir įstojusi į ES bei euro zoną, Lietuva tik dar labiau susilpnėjo: nuo emigracijos iki kainų augimo, kas nemaža dalimi yra susiję su procesais euro zonoje ir t.t.

Esmė ta, kad norint tapti centro (branduolio) dalimi, nepakanka formaliai priklausyti įvairioms Vakarų organizacijoms. Būtina plėtoti aukštos pridėtinės vertės produkcijos gamybą. Būtent tai, ar šalis gamina technologiškai pažangias prekes, o vėliau jas brangiai parduoda kitiems, ar tik tiekia žaliavas, nusako jos vietą pasaulinėje ekonominėje sistemoje, t.y. ar ji yra periferija, ar centras.