Net linksmuolis absurdo klasikas Alfredas Jarri neišlaužtų tokių nesąmonių, kokias sufantazuoja mūsų patinusios galvos. Kuo reikia maitintis, kad iš viršugalvio iškrapštytum reaktyvinę sampratą: "Viešuosius Interesus Atitinkančios Paslaugos" (VIAP)? Čia kaip Žolinė, – visi Lietuvoje ja džiaugiasi, bet niekas nežino, kas tai yra.

Gaila, kad VIAP "išradimu" Europai nesmogėme gerokai anksčiau, – to paties A.Jarri personažui Karaliui Ūbui "atitinkančios paslaugos", kaip filologinio apsigimimo reiškinys, būtų buvęs tikras įkvėpimo šaltinis žodinėse fechtuotėse su oponentu Ožislovu.

Monumentalaus absurdo išnara Ūbas labiausiai mėgo "šrūdus su vašylais". Tad nenuostabu, kad jo "durniavimas" įgydavo švelniai sentimentalių ir atvirai idiotiškų formų, kurios mums dar ir šiandien praneša: kartais reikalų turime su tikrais puspročiais.

Mūsiškiai išminties tyrinėtojai taip pat ne iš kaliošo spirti – jei jiems gerai sumoki, nulipdys paaiškinimą ir sąvokai "Viešuosius Interesus Atitinkančios Paslaugos" (blyn, visus žodžius kažkodėl reikia rašyti didžiosiomis). "Ši paslauga apima elektros energijos gamybą termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse, kai šios elektrinės tiekia šilumą į aprūpinimo šiluma sistemas ir sutaupomas toks kiekis pirminės energijos, kad bendrą šilumos ir elektros energijos gamybą galima laikyti efektyvia".

Ne, ne, tai ne ištrauka iš pjesės "Karalius Ūbas", tai vienas energijos išteklių biržos išaiškinimų.

Klausimas: kam reikia tokio karaliaus Ūbo lygio biurokratinio naratyvo?

Atsakymas: tam, kad paprasti žmonės nė velnio nieko nesuprastų. Tik mokėtų mokesčius ir neįžvelgtų to, kas iš tiesų vyksta už lango.

Kaip, pavyzdžiui, paaiškinti tą faktą, kad buvusi valdžia saulės elektrinių pagamintą kilovatvalandę (kWh) supirkinėjo po 1,5 lito, o tautai tą patį kWh pardavinėjo už 0,5 lito? Ką reiškia toks pmišėlio bizniukas?

Ne ką kita, o tai, kad valstybiniame absurdo teatre kai kas gerokai pasišildė į save riestas kanopas.