Išeivijos lietuvių poetas ir filmininkas Jonas Mekas viename iš interviu yra sakęs, kad kultūra ir menas, kaip tradicija, yra lyg medis, kurio nereikia kirsti, nors ir esi avangardistas. Tik brandaus amžiaus kūrėjams įmanoma suprasti, kad, norint pasakyti ką nors nauja, būti originaliam, visai nebūtina vienu brūkšniu nubraukti visą ankstesnę istoriją. Menininko uždavinys ir talento įpareigojimas yra tą kultūros medį paauginti vienu nedideliu lapeliu. Tik tuštybe ir puikybe nesergantys poetai geba įsisąmoninti, kad jie nesukurs naujo pasaulio, naujos visatos, naujo mąstymo ir naujos kultūros paradigmos. Tikslas – daug mažesnis, bet dėl to tik nuostabesnis ir gražesnis.

Tai, kad šiais metais tarptautinio festivalio "Poezijos pavasaris" laureatu tapo poetas ir vertėjas Almis Grybauskas, praėjusiais metais išleidęs knygą "Toli blizga", patvirtina, kad kultūros institucijos ir literatūros laukas orientuojasi į tautiškąsias ir tradicines vertybes. Prieš metus šio festivalio metu apdovanotas poetas Tomas Venclova buvo tas, kurį reikėjo prisijaukinti, nes jis nuolat išsišoka, yra lyg nesušukuotas jaunuolis, kuris nesutinka su daugeliui tarytum savaime aiškių ir įsitvirtinusių tiesų. Šių metų Lietuvos rašytojų sąjungos sprendimas labiau skirtas ne įtraukti į tautinį diskursą, o patvirtinti jo esmę, ribas ir vertybes.

Jau nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio Vakarų kultūroje įsitvirtinus postmoderniajam mąstymui ir meno praktikai, įprasta sakyti, kad viena iš svarbiausių literatūros funkcijų yra atsiminti ne praėjusių amžių realijas, įvykius, asmenybes (tai labiau būdinga klasikiniam menui), o pirmiausia kitų autorių literatūros kūrinius. Taip radosi drąsių tradicijos tekstų interpretacijų. Paradoksalu, bet postmodernizmą pakeitus mūsų dabarties pokolonijinei epochai, atsiminti tapo nepatogu, sunku ir net beveik nepakeliama. Mat buvusių pavergtų tautų istorija yra beveik visuomet trauminė. Taip susiformuoja nuostata gyventi be praeities. Šiai tendencijai iš dalies priešinasi (naujausioje lietuvių poezijoje tai labai stipriai išreikšta ir matoma) autobiografinis rašymas, kuris vertingesnis ne kaip literatūrinė kūryba, o kaip terapinis metodas, padedantis pirmiausia pačiam rašančiajam ir skaitytojui iš pradžių praeitį detaliai prisiminti, o po to užmiršti. A.Grybausko poezijos knyga "Toli blizga" yra kategoriškas tokio pavergto proto žmogaus sampratos neiginys – autorius laisvas kalbėti ir apie kultūros, ir apie asmeninę praeitį. Ši knyga tikrai nėra skirta Lietuvos skaitytojus sutaikyti su kokiais nors skaudžiais istoriniais įvykiais ar paguosti dėl nelaimių.

A.Grybausko poezijos tomelis yra literatūrinė lietuvių literatūros klasikinių tekstų stilizacija. Šiam žanrui būdinga tai, kad stilizuojami tekstai nėra kaip nors stipriau interpretuojami, apie juos tik primenama, jie aktualizuojami. Suprantama, kad ir pats poetas, ir eilėraščių kalbantysis nelinkę sureikšminti patys savęs, todėl žvilgsnį ir kalbą nukreipia į kitus tekstus arba išorinę daiktiškąją tikrovę. Tai ir lemia, kad knygoje "Toli blizga" Kristijono Donelaičio, Henriko Radausko ir daugelio kitų autorių tekstai nėra kaip nors deformuojami ar dekonstruojami. Labiau renkamasi pasakoti į šaltinius panašų siužetą arba prabilti tų poetų kalba. Panašu, kad autorius tiki, jog praeities kanono kūrėjai, kiekvienas sukūręs naują poetinę kalbą, plėtęs lietuvių kalbos ribas, leidžia knygoje "Toli blizga" sukonstruoti savotišką lietuvių kalbos koliažą. Būtent šis, kompozicinis kalbinis elementas sudaro aptariamos knygos visumą.

Poetas Aidas Marčėnas viename iš poezijos vakarų yra kalbėjęs, kad poetas privalo atsiminti. Vieni autoriai atsimena Antiką, kiti – Renesansą, dar kiti – net Visatos Didįjį sprogimą. A.Grybauskas, kaip rodo jo naujausia poezijos knyga, atsimena lietuvių literatūrą dar net iki rašto atsiradimo: savitai stilizuotos folklorinės intonacijos vėliau susilieja su raštijos pradžios kūriniais, kol pasiekia praėjusį amžių. Knyga "Toli blizga" – tai lyg Lietuvos kolektyvinės pasąmonės pasakojimas, ištraukiant iš gelmių tai, kas atrodė užmiršta, tačiau skaitant atpažįstama kaip labai sava ir tikra.

Kita vertus, "Poezijos pavasario" laureato naujausias eilėraščių rinkinys turi ir antrąją, asmeniškesnę, dalį, kurioje poetas jau artimesnis eilėraščių subjektui. Vis dėlto iki išpažintinės poezijos nenueinama: dominuoja kitų Vakarų šalių kultūrinių realijų įprasminimas. Ši knygos dalis yra tarsi tas medžio lapas, kurį, pirmojoje dalyje kilęs lietuvių poezijos tradicijos kamienu, A.Grybauskas priaugina. Vis dėlto ir čia poetas lieka ištikimas savo nuostatai – kuo mažiau kalbėti apie save, tuo pat metu besikreipiant į kito patirtį. Viena iš galimų tokio pasirinkimo priežasčių – egzilis, kuris suprastas kaip kūrybinė būsena ir steigtis, įveikianti uždarus tautinius mitus: A.Grybauskas savo knyga įkonkretina lietuvių literatūros ir Vakarų kultūros istoriją. Tai, kas parašyta, jau turi ribas, paprastai nebūdingas absoliutiems pasakojimams – mitams. Taip aiškėja, kad išeiviškas žvilgsnis į paliktą tėvynę gali inspiruoti atviresnę lietuvybę ir lietuvių literatūrą tais laikais, kai nacionalizmas vis labiau įveikia liberalųjį mąstymą.