Savaitgalį vykusiais prezidento rinkimais baigėsi sausį prasidėjęs politinis virsmas Kazachstane. Pasinaudojęs protestais Kasymas Žomartas Tokajevas eliminavo iš šalies politikos dešimtmečiais šalį valdžiusį Nazarbajevų klaną,  suteikdamas vilties, kad sukurs naują, šiuolaikinį Kazachstaną. Tačiau kol kas jis vis dar labiau panašus į egocentrišką savo pirmtaką nei į vakarietišką lyderį.

Kylanti politinės akrobatikos žvaigždė sumaniai laviruoja tarp Vakarams atgrasios autokratijos ir modernaus laikmečio reikalavimų. Karjeros diplomatas, dirbęs ne kokioje nuobodžioje kaimyninėje valstybėje, bet daugiasluoksne diplomatija garsėjančioje Kinijoje, puikiai supranta: šiandien šalis turi ateitį tik būdama atvira pasauliui, šalies lyderis bus girdimas tik tuomet, jei jo įvaizdis atitiks vakarietiškos demokratijos standartus. Visa tai K. Ž. Tokajevui netrukdo laikytis pirmtako dešimtmečiais puoselėtos tradicijos ir į savo politinę karjerą žiūri it į plačią Kazachstano stepę: kuo mažiau konkurentų, tuo ramiau ir ilgiau josi.

K. Ž. Tokajevas priima sprendimus, kurie užsienyje atrodo revoliucingi, tačiau iš tikrųjų tėra dūmų uždanga, po kuria galima slėpti anaiptol ne tokius demokratiškus ketinimus.

K. Ž. Tokajevas į savo politinę karjerą žiūri it į plačią Kazachstano stepę: kuo mažiau konkurentų, tuo ramiau ir ilgiau josi.

Dar neatvėsus sausio aistroms, jis atliko savotišką liustraciją išvalydamas valdžios koridorius nuo visokio giminystės laipsnio Nazarbajevų, iš viešojo gyvenimo pašalino XXI a. visišku kiču atrodančias tokias pirmtako kulto apraiškas kaip įamžinimas miesto pavadinime ir elbasy institutas. K. Ž. Tokajevo iniciatyva įsteigtas Konstitucinis teismas ir žmogaus teisių ombudsmeno institutas, prezidento giminaičiams uždrausta užimti aukštus postus valstybės įmonėse, o pačiam prezidentui – dukart dalyvauti rinkimuose. Tačiau toje pat skubiai pakeistoje Konstitucijoje numatyta septynerių metų kadencija – tobula išeitis pačiam K. Ž. Tokajevui. Operatyviai, kol nespėjo atsitokėti nei demokratinė, nei priešiškų klanų opozicija, paskelbęs išankstinius rinkimus, juose sutriuškino niekam nežinomus pseudokonkurentus ir prezidentu liko pusmečiu ilgiau, nei būtų garantavusi antroji kadencija.