PRAEITIES KLAIDOS

Vertybinė Lietuvos transformacija iš sovietinio į dabartinį būvį (su tam tikromis išlygomis) pavyko. Ekonominis perėjimas nebuvo sklandus, o tai nulėmė, kad Lietuva, žvelgiant į globalią ekonominę sistemą, yra priskirtina periferijai.

Pradėti reikėtų nuo to, kad pirmaisiais po nepriklausomybės paskelbimo metais Lietuvos valdantieji sutelkė dėmesį išimtinai į valstybės valdomų įmonių privatizaciją. Taip, planinė ekonomika nebuvo efektyvi. Ir taip, nemaža dalis sovietinių įmonių iš tiesų nebuvo rentabilios, tad jas reikėjo parduoti ar net uždaryti.

Vis dėlto buvo ir tokių įmonių, kurios galėjo padėti Lietuvai įsilieti į globalią ekonominę sistemą, leisti atrasti savo nišą ten – pavyzdžiui, nusikalstamai likviduotas Šiaulių "Nuklonas", kūręs bei gaminęs mikroelektronikos prietaisus ir t.t.

Lietuvos atveju ištekliai – žmogiškieji: tai yra proto ir darbo jėgos nutekėjimas į Vakarus.

Jeigu ne aukštųjų technologijų kūrimas ir realizavimas gamyboje, galima galvoti tik apie gamybą. Bet ir vėl... Nors ekonomikos transformacijos (iš planinės į rinkos) metu Lietuvoje atsirado daug pigios darbo jėgos, šio sverto to meto valdantieji nepanaudojo kviečiant į Lietuvą užsienio investuotojus. Vėliau, kai Lietuva įsiliejo į ES, šį kozirį iš mūsų atėmė Vakarų Europos šalys – būtent jos (didesniais atlyginimais) persiviliojo nemažą dalį mūsų darbuotojų ir gabių specialistų.

Neturinti nišos globalioje ekonominėje sistemoje ir beveik negaminanti valstybė yra laikoma periferija. Arba išteklių tiekėja, o Lietuvos atveju tie ištekliai – žmogiškieji: tai yra proto ir darbo jėgos nutekėjimas į Vakarus.

Periferijai tapti centro dalimi (arba Lietuvai – Vakarų dalimi) yra be galo sudėtinga, galbūt ir neįmanoma. Tai įtikinamai parodo dauguma Lietuvos socioekonominę būklę atspindinčių rodiklių, kurie per pastaruosius 20 metų taip ir nepasiekė Vakarų šalių lygio. Tikėtina, kad ir nepasieks.