R. URBONAITĖ. POLITIKŲ PAGEIDAVIMAI SVARBIAU NEI ĮSTATYMAI AR KONSTITUCIJA

Ministrams jau tapo sudėtinga pasiskaityti jų pačių ministerijų teikiamus išsiaiškinimus, kaip žemės nuomos ar panaudos sutartis sudaryti laikantis įstatymų, pasižiūrėti į Konstituciją bei ką ji sako apie teisę į nuosavybę.

Visus rinkimus žadantis laimėti švariausias politikas Lietuvoje Ramūnas Karbauskis, regis, taip pat sėkmingai naudojasi įstatymų spragomis, o patekęs į Seimą ir turėdamas itin skaitlingą frakciją parlamentine kontrole užsiima tik kai jam to reikia.

Koalicijos partneris Gediminas Kirkilas taip pat neatsilieka. Ramiu tonu pareiškia, kad prezidentas gali turėti nuomonę, bet vyriausybės formavimui neturėtų kliudyti. Čia ir išmuša visus saugiklius. Nejaugi kažkas pakeitė Konstituciją?

Politinėje padangėje tikrai vis dažniau stebime, kad Konstitucija, kuri ir sudėlioja mūsų politinės sistemos veikimo principus, tapo ne pamatiniu dokumentu, tačiau popieriuku, kurį išsitraukia politikai kada nori ir kada jiems tai paranku bei interpretuoja, kaip kam patinka.

Todėl tenka vėl grįžti prie to, kas jau atrodė savaime suprantama. Kai tik atsiranda trintis su prezidentu, politikai aiškina apie parlamentinę resupubliką. Tik, deja, pamirštama, jog 1998 m. Konstitucinio teismo (KT) nutarime vis dėlto yra aiškiai nurodoma, jog „mūsų valstybės valdymo formai būdingi ir kai kurie mišriosios (pusiau prezidentinės) valdymo formos ypatumai“. Ne visi politologai vienareikšmiškai vertina šią nuostatą, nes politikos moksluose išskiriamas pusiau prezidentizmo sąlygas mūsų Konstitucijoje įtvirtintos nuostatos atitinka. Pusiau prezidentizmo variantų gali būti įvairių, su silpnesniu ar stipresniu prezidentu. Ir, mūsų atveju, yra sričių kur jis stipresnis, kur silpnesnis.  Bet tai pusiau prezidentizmas.

Tačiau politikai, kai jiems nepriimtina prezidento pozicija, bando teigti, jog prezidentas gali turėti nuomonę, bet iš esmės tik tiek, nes vyriausybė formuojama Seime esančios daugumos. Taip, parlamentas yra politinės sistemos ašis. Prezidentas niekada neteiks premjero kandidatūros, kuris neatstovaus susiformavusios po rinkimų daugumos. Tik su Seimo pritarimu naujos vyriausybės programai, o kartui ir viso kabineto sudėčiai, vyriausybė ir gali pradėti darbą. Tačiau Konstitucijoje yra aiškiai įtvirtintas dviejų galvų, t. y. prezidento ir premjero, modelis formuojant vyriausybę. Tai išplaukia ir iš Konstitucijoje įtvirtinų prezidento funkcijų, kuriose numatoma, jog jis „Seimo pritarimu skiria ministrą pirmininką, paveda jam sudaryti vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį“ bei „ministro pirmininko teikimu skiria ir atleidžia ministrus“.

Dar daugiau. Nors Konstitucijos 96 straipsnyje aiškiai nurodoma, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė solidariai atsako Seimui už bendrą vyriausybės veiklą. Tačiau čia pat yra ir nuostata, kad „ministrai, vadovaudami jiems pavestoms valdymo sritims, atsakingi Seimui, Respublikos prezidentui ir tiesiogiai pavaldūs ministrui pirmininkui“. Ir tai nėra tik Konstitucijoje palikti „mandagumo gestai“ prezidentui. Jis veikia kaip tam tikra atsvara ir papildomas kontrolės instrumentas.

Todėl kaip galima vertinti G. Kirkilo pareiškimus, pritariamai linksint ir koalicijos partneriams, jog premjeras siūlo ministro kandidatūrą, tai ir neša atsakomybę? Norima įteigti, jog prezidentas neneša atsakomybės ir jo funkcija tik simbolinė pasirašyti po kiekviena teikiama kandidatūra? Bet būtent Konstitucijos minėtos nuostatos aiškiai įtvirtina ir prezidento atsakomybę dėl skiriamų ministrų. Neatsitiktinai kai ministrų kompetencija ir veikla kelia abejonių, žiūrime ir į prezidentą bei laukiame jo pozicijos. Nes tai yra tiesiog elementaru.

Ir teigti, kad prezidento funkcija tiesiog netrukdyti vyriausybės formavimui, kuriam diriguoja premjeras su valdančiąja dauguma yra ignoravimas Konstitucijos ir to paties 1998 KT nutarimo, kuriame yra ir aiškiai nurodyta, jog „prezidentas, būdamas vykdomosios valdžios dalis, turi tam tikrų politinio poveikio galimybių vyriausybės personalinės sudėties formavimui“. Politikai negali kada nori turėti butaforinį prezidentą. Jis, beje, irgi yra tautos tiesiogiai išrinktas. O Konstitucijos suteiktos nors ir labai ribotos galios jam leidžia būti pakankamai aktyviu būtent formuojant kabinetą.

Bet kad Konstitucija ir įstatymai politikams yra tiesiog popieriukai bei vyrauja principas „darau, ką noriu“, įrodo ir neįtikėtinas Seimo nario Mindaugo Puidoko pareiškimas praėjusią savaitę. Svarstant Konsitucijos 106 straipsnio keitimo projektą, politikas iškelė tiesiog genialią iniciatyvą – taikykime ypatingos skubos tvarką. Tai mažų mažiausiai šokiruoja. Bet kartu tai labai simptomiška. Politikai tikrai gerai įsisąmonino vieną – kai turi valdžią ir dar didelę frakciją, tai buldozeriu gali eiti ir per įstatymus ir per sveiką protą. 

Rimos Urbonaitės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.