REIŠKINYS: KNYGŲ MUGĖ

Ką tik „Litexpo“ parodų ir kongresų centre vykusi Knygų mugė, teigiu drąsiai ir atsakingai, yra tautą vienijantis reiškinys.

Algis Mickūnas, periodiškai Lietuvoje viešintis Ohajo universiteto filosofijos profesorius, sako, kad  „kiekvienas lietuvis, jei tik galėtų, gyventų vienkiemyje“. Tokie jau esame, mums gera atsiriboti, atsitverti sienomis, tvoromis ar bent aukštesnėmis gyvatvorėmis.

Mūsų „Tautiškoje giesmėje“ skambanti frazė „vienybė težydi“ vis dar yra siekiamybė, bet kas žino, gal ją dažniau kartodami imsime ir sau tą įsikalbėsime.

Nes yra momentų, kai jaučiamės „vieningi iš naujo“, – pavyzdžiui, kai sekasi mūsų sportininkams, o ypač – krepšininkams;  kai Liepos mėn. 6 d. būdami kur nors toli nuo mažyčio geografinio taškelio, Lietuva vadinamo, įsivaizduojame, kad kartu su Kudirkos aikštėje susirinkusiais bei po pasaulį išsibarsčiusiais lietuviais giedame himną; kai prisimename absoliučiai unikalų Baltijos kelią (1989 m.), kurį perpasakoti kitų kultūrų, kitas istorines peripetijas patyrusiems nėra paprasta.

Ir štai – Knygų mugė. Atmeskime mašinų parkavimo nepatogumus, objektyviai įvertinkime drastiškai – net 6 kartus lyginant su 1990 m. – sumažėjusius bendrus knygų leidimo tiražus (ačiū už skaičiukus „Laikykitės ten“ laidai).

Ir visgi – yra kuo džiaugtis. Gražios erdvės, apgalvotai dekoruotos. Kas bent kiek pasistengė, savus laikinus namus įsirengė stilingai. Patraukliai organizuota Muzikos salė. Prieš ketverius metus turėjusi 60 kvadratinių metrų plotelį šįmet puikiai suvaldė keturis kartus didesnę erdvę. Pasiteisino čia įrengtos net dvi – mažesnė ir didesnė – scenos muzikiniams meniniams eskizams, pritraukusios įvairaus amžiaus žiūrovų.

Žavi ta dalis, kai žmonės domisi, kalbasi, ne tik stabteli dėl nemokamo tušinuko, atviruko ar saldainių, – beje, tai visgi nebrangi ir patraukli reklama. Sustoja, nes nori šnektelėti su atpažįstamais veidais, matomais scenoje ar TV ekrane, su draugais, su kuriais ir šiaip gali susitikti kavos, aplankyti namuose, bet – sutikite – visai kas kita persimesti žodeliu kitu Knygų mugėje.

Asmeninė penktadienio patirtis vis dar kelia nuotaiką – smagiai atidirbusi kaip vienos organizacijos atstovė turėjau laiko pasivaikščioti ir patyrinėti aplinką.

Muzikos salės didžiojoje scenoje prasidėjo „Laikykitės ten“ laidos filmavimas. Debesis žiūrovų. Pasilikčiau, bet prisėsti nėra kur. Keliauju į knygų sales. Prie įėjimo į tenka aplenkti eilę prie bankomatų – lankytojai būriais gryninasi pinigus leidiniams pirkti. Gražu.

Žmonių sraute prasilenkiu su Liutauru Degėsiu. Esu jo tekstų gerbėja, o už jo kalbą, studentams pasakytą diplomų teikimo proga ir žinomą pavadinimu „Apatiniai išsilavinimo drabužiai“, gerbsiu jį daugybę metų į priekį, nesvarbu, ką autorius beiškrėstų.

Keliasdešimtyje kvadratinių metrų – nuostabi kultūrinė/meninė/literatūrinė esencija. Štai vienos leidyklos stendelyje per ištiestos rankos atstumą nuo manęs sėdi Tomas Venclova; jis, regis, jau greitai pristatys savo „Vilniaus vardus“. Visai netoli, už pirmo posūkio vingiuotos eilės gale – stalas, o už jo iš raštuoto megztinio, nekart matyto TV ekranuose, lengvai atpažįstamas galvos nepakeliantis profesorius Liudas Mažylis, pasirašinėjantis knygą „99 metai po įvykio“.

Šalia ir giedro veido Andrius Užkalnis. Stovi sau, nekaltai, net sakyčiau, drovokai šypsosi. Net nepanašu, kad prapliuptų nepramušamu žodžių srautu.

Už kito posūkio – Nijolė Narmontaitė, kaip visad žavingai bendrauja su auditorija ir pasakoja apie savo knygą „Aktoriai, režisieriai ir kasininkės. Ko nematė žiūrovai“.

Kuo maloniausiai nustebina leidyklų darbuotojai, galintys ir papasakoti apie leidinius, ir pasakyti savo nuomonę. Tai vienoje, tai kitoje vietoje sustojame pakalbėti apie knygas, ir nebūtinai jų atstovaujamos leidyklos leistas. Bet – tikėta ar ne – po pokalbio nusiperki knygą iš tų, su kuriomis pabendravai.

Buvo girdėti pasvarstymų, kad žmonių mažiau nei pernai. Galbūt. Bet vėlgi – tokia realybė, šįmet atėjo tiek, o kai įvertini eiles ir spūstis, nemažai neatrodo. Ir jei atėjusieji čia praleistą laiką vertina kaip kokybišką, tai jau didžiulis pliusas.

Knygų mugė – įvykis ir reiškinys, kuriuo smagu pasidžiaugti. Ir jis tikrai turi jėgos vienyti mūsų tautiečius, išsibarsčiusius po simbolinius vienkiemius.