RIESTINIAI IR DEŠININIAI

Na, ko jau nesitikėjau, tai to, kad būdama 25-erių krūpčiosiu dėl ne savo balsu bliaunančios pedagogės. Bet gyvenimas kupinas netikėtumų – vis tik teko. Dėl neadekvataus mokytojos elgesio kilęs šaršalas su kalbinamais politikais bei psichologais nepaliko kitos išeities tik kaip paklausyti garsiojo (visomis prasmėmis) pamokos įrašo. Nuliūdino nevaikiškai.

Teisybės dėlei norėčiau paminėti, kad tikrai nepriklausau kategorijai moterų, kurios, kažkokių hormonų audrų paveiktos, visus vaikus mato kaip Dievo palaimą, saulės zuikučius ir gyvenimo šviesą. Gailestį man kelią mamos, savųjų atžalėlių užhipnotizuotos tiek, kad nedrįsta jų sudrausminti, kai šie ant galvos lipa joms pačioms ar aplinkiniams. O dar man labai gaila mokytojų, kurie priversti tapti psichologais ne tik mokomiems vaikams, bet ir jų tėvams, kaltinantiems dėl prastų vaiko pažymių būtent pedagogus. Nes per daug baisu pripažinti, kad karalius nuogas, o sūnelis ar dukrytė – arba paprasčiausiai negabus dėstomam dalykui, arba patologinis tinginys.

Jei suaugęs, išsilavinęs žmogus, sąmoningai pasirinkęs karjerą, nusileidžia iki smėlio dėžės lygio ir taiko logiką "jis pirmas pradėjo", bėdų reiktų ieškoti kitur.

O tokių, beje, nemažai. Kaip ir vaikų, kurių ugdymui tėvai neskyrė laiko, todėl mokykloje jie smarkiai atsilieka nuo daugiau šiuo klausimu išlošusių bendramokslių. Dar pasaulyje gausu ir šiaip šlykštaus charakterio žmonių, nepriklausomai nuo to, kiek jiems metų. Tačiau tai jokiu būdu nesuteikia teisės ant mokinių klykti lyg pjaunamai. Po Žiežmarių mokyklos skandalo atsirado ir daug teisinančių ugningą mokytojos elgesį, pirštu baksnojant į mokinių perpildytas klases, dideles darbo apimtis bei mažus atlyginimus. Taip, šios bėdos egzistuoja ir visiems žinomos. Be to, vaikai labai gerai moka provokuoti. Tačiau jei suaugęs, išsilavinęs žmogus, sąmoningai pasirinkęs karjerą, nusileidžia iki smėlio dėžės lygio ir taiko logiką "jis pirmas pradėjo", bėdų reiktų ieškoti kitur.

Dar būtų galima suprasti, jei riksmai pasipiltų dėl rimtų priežasčių, kad ir potencialiai pavojingos situacijos, pavyzdžiui, kai vienas mokinys padeginėja žiebtuvėliu plaukus kitam, sėdinčiam priekyje. Tokį epizodą, beje, ryškiai prisimenu iš savųjų mokyklos laikų (plaukai, ačiū Dievui, buvo ne mano), bet ir tada mokytojos reakcija buvo adekvatesnė negu pedagogės, mokančios vaikus kirčiavimo. O šiaip jau kaip žmogus, mokyklą baigęs su pagyrimu, galiu patikinti: gebėjimas skirti riestinį nuo dešininio didelės įtakos tolesniam gyvenimui neturi. Nebent planuoji ateityje tų skirtumų mokyti kitus.

Šiandienė civilizacija dažniausiai remiasi savitarpio pagarba ir elementariu mandagumu. Net tada, kai situacija erzina iki negalėjimo. Net tada, kai slegia asmeninės problemos ar nuovargis, kuriuos pripaišyti bandoma nesivaldantiems mokytojams. Štai sunkiai įsivaizduoju situaciją, kad rėkti ir flegma ar imbicilu prasivardžiuoti imtų kasininkė, kai pirkėjas per ilgai krapšto centus ar paduoda jų mažiau, negu reikėjo. Tiesą sakant, kiltų ažiotažas net ir tada, jei ta pati mokytoja decibelų nevaldytų per susirinkimą su tų pačių mokinių tėvais.

Tad bėda, matyt, ne poilsio trūkumas ar ištampyti nervai, o piktnaudžiavimas valdžia. Ir manymas, kad jokių pasekmių nebus. Yra toks visai neblogas vokiečių filmas "Das Experiment" (2001). Pasakojama jame apie dar praeitame amžiuje atliktą eksperimentą, kai grupė žmonių buvo suskirstyta į kalinius ir prižiūrėtojus. Iš pažiūros absoliučiai sveikos psichikos dalyviai, gavę prižiūrėtojų pareigas, ėmė elgtis sadistiškai – žeminti bei bauginti "nuteistuosius". Žodžiu, elgtis panašiai, kaip toji mokytoja. Tik žymusis eksperimentas buvo nutrauktas, o baimę sėjančių cerberių mokyklose, deja, tebėra ne vienas ir ne du.

Man rašant šį tekstą dar neaišku, kaip baigsis situacija Žiežmariuose. Tačiau labai tikiuosi, kad baigsis ji minėtos pedagogės atribojimu nuo mokinių, bent jau tol, kol pavyks sutvardyti kunkuliuojantį pyktį. Nes isterija ir pakeltas balsas bet kokių žmogiškų santykių atžvilgiu signalizuoja viena – bejėgiškumą. O kaipgi susitvarkysi su pulku vaikų, jei pats nesusitvardai? Kokį pavyzdį rodai, kokią pasaulėžiūrą formuoji, kai remiesi taisykle "bijo, vadinasi, gerbia"? Negerbia. Tiesiog bijo. Ir slapčia nekenčia. Žinoma, galima manyti, kad neprivalu mokytojos mylėti kaip mamos. Bet svarbu ne tai. Kalėjimo prižiūrėtojai, deja, linkę išugdyti mentalitetą, tinkamą nebent kaliniams. O ar šito mes linkime vaikams?