Aiškinantieji, esą įmanoma sustabdyti emigraciją, arba yra užkietėję melagiai, arba nenuovokūs. Esant globaliai kapitalistinei santvarkai, iš branduolio (centro) žmonės į periferiją nesikelia. Veiksmas vyksta priešingai.

Gyventojų Lietuvoje mažėja ir mažės, rinka traukiasi ir trauksis, o vietos ekonomika (išskyrus lazerių blykstelėjimą) faktiškai nesukuria nieko, ką būtų įmanoma įvardyti aukšta pridėtine verte turinčiais produktais. Nebent laikysime daugiabučių kvartalus, iškilusius kadaise visuomenei statytų, o vėliau nugriautų stadionų ar plaukimo baseinų vietoje, pridėtine verte.

Pamažu šalies valdžiai ims trūkti (o gal jau ir trūksta) pinigų, kad galėtų išlaikyti save. Ir kariuomenę. Ir dar visus tuos, kurie žvelgia iš po vaišių stalo: mokslininkus, mokytojus, sveikatos priežiūros specialistus, policijos pareigūnus, ugniagesius ir t.t.

Kas nenorėtų apartamentų ant Neries kranto su vaizdu į Seimą, kur dabar stovi Edukologijos universitetas.

Nestebina, kad yra dėliojami planai ne tik išparduoti aukštųjų mokyklų nekilnojamąjį turtą (juk kas nenorėtų apartamentų ant Neries kranto su vaizdu į Seimą, kur dabar stovi Edukologijos universitetas), bet ir valstybės valdomas įmones. Net tas, kurios įvardijamos strateginėmis. Įdomu tai, kad šie planai dėliojami Ūkio ministerijoje, kurią  valdo ne kas kitas, o socialdemokratai. Šie, remiantis šios politinės jėgos ideologija, tarsi turėtų pasisakyti už aktyvesnį valstybės dalyvavimą ekonomikoje, o ne atvirkščiai – už valstybės nusišalinimą nuo ūkio reikalų.

Galbūt susipainiojo kairysis jaunimas? Anaiptol! Lietuviškieji socialdemokratai yra ypatingi; tiek patyrę partijos vilkai, tiek ir jaunimas turi puikiai išlavintą uoslę, kai pakvimpa postų dalybomis. Tačiau kai tik ateina laikas priimti sprendimus, visos kairiosios idėjos kaipmat išgaruoja. Tuomet kairiaisiais (populistais) virsta centro-dešinieji konservatoriai ir "valstiečiai".