ŠALIES BĖDA – INSTITUCINĖ DEMENCIJA

Premjeras jau bijo anarchijos ir įtaria, kad protesto pozą išlaužę konservatoriai nori destabilizuoti šalį.

Kai pro langus į ministeriją nakvoti landžioja mokytojai, tokie S.Skvernelio minties šuoliai – visai logiški.

Tik visas tas anarchistinis gaivalas iš tiesų atsirado ne dabar, bet pulsavo jau seniai, nes valstybėje visą laiką buvo kovojama su pasekmėmis, o ne priežastimis.

Streikuojantys medikai, kultūrininkai, pedagogai – taip pat pasekmė to chaotiško partinio valdymo, paremto ne vakarietišku veiklos organizavimu ir strategija, o manipuliatyvine vadyba ir gaisrų gesinimu.

Kaip sovietiniais laikais, valstybė springsta vajais: tai tapsime informacinių technologijų šalimi, tai Baltijos regiono SGD distribucijos centru, tai dabar kariausime už 2,5 proc. BVP perspektyvoje. Ir iš visko išeina tie patys veneriniai negalavimai. Triperis, taip sakant.

Štai nūnai gesinamas mokytojų streikas – nėra pinigų algoms didinti. Tarsi tai anksčiau nebuvo žinoma. Tik kodėl tada partijos pasirašė susitarimą iki 2030-ųjų didinti asignavimus ne švietimui, o karui? Ir dar žinant apklausos duomenis, kad 65 proc. lietuvių yra prieš ginklavimąsi.

Dar vienas klausimas: jeigu Lietuvoje 6 tūkstančiais pedagogų per daug, kodėl jie neatleisti arba neperkvalifikuoti? Vien šių žmonių atlyginimams per metus reikia 37,5 mln. eurų, kuriuos ir buvo galima skirti mokytojų algų didinimui.

O kiek Lietuvos švietimo sistema valdo nereikalingo turto, kurį išlaikyti kasmet vis didesnė našta? Ar kas nors domėjosi, kiek milijonų eurų kiekvieną mėnesį sumokama Rusijai už mokymo įstaigų pastatuose suvartotą elektrą? Kiek kainuoja administraciniai resursai, niekam nereikalingų dalykų (pvz., tikybos) dėstymas, seminarai su kavute, pinigų plovyklomis tapusios konferencijos, autotransportas?

Ta pati totalinė valdymo demencija vyrauja ne vien švietime, bet ir visame dūstančiame viešajame sektoriuje, kuris tapo monumentu mūsų visų nelaimei – neūkiškumui ir institucinei silpnaprotystei.