SATYRIKO TESTAMENTAS

Man patinka lengvas juokas, be pamušalo. Taip viename savo interviu ištarė šviesios atminties satyros meistras, prozininkas ir talentingas vertėjas Jurgis Gimberis, šią ašarų pakalnę visai ne juokais sumanęs palikti paskutiniąją prabėgusių metų dieną.

Taigi "urbi et liurbi", kaip rašė šmaikštusis plunksnos maestro, pripažinęs, jog gyvenimas pats savaime nėra nei nelaimė, nei katastrofa. Tik esą žiūrėdamas per kasdienybės džiungles šito nematai.

Ir pranašiškai įžvelgęs pavojus, jog smegenys ir siela gali apdulkėti. Nors jam ir atrodę, kad nėra pro kur.

O žmogaus tikslų siekio ir darbštumo etalonu garbusis Jurgis laikė vargo bitę: "Kad surinktų vieną arbatinį šaukštelį medaus, bitė turi aplankyti 4 tūkstančius žiedų! Jei ji tai žinotų, gal net nepradėtų rinkti. Matai, kaip gerai, kad bitė – ne žmogus. Per didelis žinojimas dažnai mus sulaiko nuo gerų darbų."

Juoko džentelmenas, Kūrėjas iš didžiosios raidės, turbūt ne be priežasties įspėjo žmoniją dėl mene slypinčių pavojų: "Atsargiau, brangieji, su menu. Menų būna visokių – karo menas, kulinarijos, demagogijos – nuo meno galima nukentėti. Menas išgyventi – štai kur tikrasis menas. Likti gyvam, vulgariai tariant. Visa kita – pavidalai."

Viena paskutiniųjų jo įžvalgų – patarimas mums visiems: "Bevelyčiau (labai geras, mun rods, žemaičių kalbos žodis), taigi kartoju, bevelyčiau rinktis iš kokių keturių fundamentaliųjų ir amžinųjų partijų, o ne iš begalės laikinų darinių. Ir jei tokioj partijoj atsirastų koks išprotėjęs mecenatas ir įkurtų Lietuvos kultūrinės spaudos rėmimo fondą, ir tas fondas nesurytų 50 proc. lėšų savo paties išlaikymui, už tą milijonierių balsuočiau visomis keturiomis."

"Aš savo žodžių neatsisakau – kas pasakyta, tas galioja. Tik gali būti, kad ne taip mane supratote", – taip galima būtų reziumuoti žavaus žodžio meistro palikimą.