SAVANORYSTĖS ŽALA APLINKAI

Lilehameris – ramus Skandinavijos provincijos miestelis, pašaliečių dėmesio dažniausiai sulaukiantis šaltuoju metų laiku dėl siūlomų plačių žiemos sporto galimybių. Vasaros šiame Norvegijos kurorte dažniausiai būdavo tylios ir gana nuobodžios, tačiau 1973 m. monotonišką Lilehamerio gyventojų egzistenciją sukrėtė tarptautinio masto skandalas.

Viskas prasidėjo į kurortą atvykus būriui paslaptingų svetimšalių. Gausus svečių skaičius šiltuoju metų laiku itin nustebino kai kuriuos autochtonus, tačiau Lilehamerio gyventojai veikiausiai nenutuokė, kad šie paslaptingieji atvykėliai yra Izraelio slaptosios tarnybos "Mossad" agentai.

Į atokų kurortą izraelitų ainiai pakliuvo sekdami vieną palestiniečių ekstremistinės organizacijos kurjerį. Agentai manė, kad šio patikėtinio stebėjimas gali juos atvesti prie paties Ali Hassano Salameho (1941–1979).

Savo išvaizda ir elgesiu Ali Hassanas Salamehas priminė jauną, turtingoje šeimoje gimusį plevėsą. Jam patiko greiti automobiliai, madingi drabužiai ir šviesaus gymio moterys, tačiau po visu šiuo "Vanity Fair" ir "Vogue" žurnalistų dėmesio vertu fasadu slėpėsi pavojingas ir nuožmus žmogus, kuriam teko bene didžiausia atsakomybė dėl 1972 m. rudenį Miuncheno olimpiadoje įvykusių skerdynių.

Atvykę į Lilehamerį, "Mossad" agentai toliau sekė palestiniečių kurjerį. Akylas stebėjimas juos atvedė į viešąjį miestelio baseiną, kuriame sekamasis buvo pastebėtas bendraujantis su rytietiškos išvaizdos vyru. Šis naujas "Mossad" agentų akiratyje pasirodęs žmogus savo išvaizda itin priminė Ali Hassaną Salamehą.

Prasidėjo įtariamojo sekimas, ir agentai greitai sužinojo, kad Ali Hassanu Salamehu laikomas asmuo gyvena su jauna nėščia norvege. 1973 m. liepos 21 d. vakarą įtariamasis kartu su  besilaukiančia drauge grįžo iš kino teatro. Porelė jau buvo beveik pasiekusi savo namus, kai prie jų privažiavo automobilis. Iš transporto priemonės išlipę nepažįstamieji nukreipė į norvegės draugą savo ginklus ir paleido daugiau nei dešimt šūvių.

Ali Hassano Salameho likvidacija turėjo būti svarbiausias keršto operacijos "Dievo rūstybė" momentas. Teigiama, kad pasižiūrėti šou į Lilehamerį atvyko ne tik operacijos kuratorius Michaelas Harari (1927–2014), bet ir pats plikagalvis "Mossad" vadovas Zvi Zamiras (1925).

Įvykdžius žmogžudystę, likvidatorių būrio branduolys ir kiti svarbiausi asmenys turėjo tuojau pat palikti Norvegiją. Likę agentai privalėjo ištuštinti slaptuosius būstus ir grąžinti išnuomotus automobilius, tačiau nei jie, nei išvykusieji nežinojo, kad žmogžudystę stebėjo smalsi vietinės gyventojos akis.

Liudininkė įsiminė automobilio spalvą ir jį gaminusios firmos prekės ženklą. Šių duomenų užteko, kad automobilį grąžinę žmonės būtų areštuoti. Vėliau buvo suimti dar keturi iš Norvegijos nespėję išvykti "Mossad" agentai.

Kai kurie įtariamieji apklausų metu palūžo. Jie, atskleidę informaciją apie operaciją, pasakė žinomus konspiracinių butų Norvegijoje ir kitose Europos valstybėse adresus, telefonų numerius bei papasakojo apie "Mossad" veiklos metodus.

Tarsi to būtų negana, suimtųjų ir jų pabėgusių kolegų laukė dar viena šokiruojanti naujiena – "Mossad" smogikams nepavyko likviduoti Ali Hassano Salameho. Jų nužudytas asmuo buvo Ahmedas Bouchikhis – paprastas, niekuo neišsiskiriantis iš Šiaurės Afrikos į Norvegiją atvykęs, padavėju dirbantis žmogelis.

Teigiama, kad po nemažai žalos "Mossad" įvaizdžiui ir reputacijai padariusio fiasko Lilehameryje Izraelio valdžia, diriguojama nuosaikios socialdemokratės Goldos Mabovitch (1898–1978), sustabdė operacijos "Dievo rūstybė" vykdymą, tad tikrasis Ali Hassanas Salamehas galėjo lengviau atsikvėpti.

Kai kurie ekspertai mano, kad baigiantis 1973-iesiems Miuncheno teroro aktą organizavęs "Fatah" padalinys "Juodasis rugsėjis" nutraukė savo veiklą, o Raudonuoju princu praminto Ali Hassano Salameho karjera pakilo į naujas aukštumas. Teigiama, kad jam buvo patikėta atsakomybė už "Fatah" lyderių apsaugą, be to, sklando kalbos, kad Yassero Arafato pravarde popkultūroje žinomas keistuolis Mohammedas Abdelis Rahmanas Abdel Raoufas al-Qudwa al-Husseinis (1929–2004), kone įsivaikino Ali Hassaną Salamehą ir netgi jį paskyrė savo įpėdiniu.

Likus metams iki mirties, Raudonasis princas vedė Georgina Rizk (1953) vadinamą libaniečio ir vengrės dukterį, kuri 1971 m. atstovaudama Libanui, sugebėjo laimėti "Mis Visata" (Miss Universe) titulą.

Kai kurie liežuvautojai mano, kad porelė savo medaus mėnesiui pasirinko Havajų salas ir Kalifornijos valstiją. Teigiama, kad Raudonajam princui dar gyvam esant, jį užverbuoti bandžiusi Jungtinių Amerikos Valstijų slaptoji tarnyba CŽV. Niekas pasakyti negali, ar šis verbavimas davė amerikiečiams kažin kokios naudos, tačiau yra didelė tikimybė, kad Raudonojo princo ir "Mis Visata" atostogų išlaidos buvo padengtos JAV mokesčių mokėtojų pinigais.

Gyvenimo saulėlydyje Ali Hassano Salameho kasdienybė jau nebepriminė slaptųjų tarnybų medžiojamo žiauraus ekstremisto ir teroro aktų organizatoriaus rutinos. Tuo metu Raudonasis princas jau buvo tapęs standartiniu funkcionieriumi ir kas dieną iš savo namų Beirute (Libane) kartu su apsaugininkų kolona važiuodavo į darbo vietą.

1979 m. sausio 22 d. Beiruto gatvėje sprogo automobilis, pro kurį pralėkė Raudonąjį princą gabenęs konvojus. Sprogimo banga akimirksniu pasiglemžė ir Ali Hassaną Salamehą vežančią transporto priemonę, kuri taip pat netrukus išlėkė į orą.

Kai kas mano, kad prie šios žmogžudystės galėjo prisidėti paslaptinga ekscentriška keistuolė, kuri likvidavimo išvakarėse apsigyveno Beirute. Ji mėgo maitinti benames kates ir pasakoti kaimynams apie savanorystę tarptautinėje organizacijoje, besirūpinančioje skurdžiai gyvenančiais vaikais.

Ji išties buvo pastebėta įvairiose pagalbą teikiančiose įstaigose, tačiau labiausiai Erika Mary Chambers vadinamą žmogų domino Raudonasis princas ir jo kasdienė rutina, kurią ši savanorė uoliai stebėjo ir tyrinėjo pro savo buto langus.