SIENELIŲ ŽAIZDRAS

Belgų filme „Įsimylėję gyvenimą“ apie demencijos kamuojamą menininkę yra subtili scena: herojė pas besisvečiuojančius giminaičius išeina nuoga krūtine, o šie nekreipia dėmesio, tik sūnus tarsteli: „Pas mus šiandien nudistų popietė.“ Sunku įsivaizduoti tokią reakciją net ne ligos kontekste – pas mus kūnas yra pagrindinis (ap)kalbų objektas. O jei dar neatitinkantis tariamų etalonų ar įsivaizdavimų! Mes juk geriausiai žinome, kuriai „storai karvei“ reikia numesti svorio, o kuriai „lyginimo lentai“ – pasididinti krūtis.

Aiškiname vaikams patyčių prevencijos abėcėlę, kad niekas neturi teisės kritikuoti kūną, šaipytis iš jo, o interneto erdvėse pateikiame tokius „universitetus“, kad ausys gali nukristi. „Nukarusi krūtinė, baisi, papai pažastyse, – į tokią apkalbų centrifugą patekusi Ieva Zasimauskaitė ją užgauliojusioms komentatorėms atrėžė: „Moterys, tikrai norėčiau palinkėti jums laimės, bet tiesiog palinkėsiu, kad jus kas nors apkabintų ir mylėtų, vertintų ne už papus.“ Garsi atlikėja sumokėjo kainą už akimirką prie fotosienelės, kurią viena garsenybė praminė kankinimų siena. Nei užuojautos, nei supratimo čia negali tikėtis – į interneto platybes ištransliuojamus atvaizdus kaip grifai puola mėsinėti komentatoriai.

Mes juk geriausiai žinome, kuriai „storai karvei“ reikia numesti svorio, o kuriai „lyginimo lentai“ – pasididinti krūtis.

Anonimiškumas ir nebaudžiamumas peržengė bet kokias protu suvokiamas ribas – interneto neapykantos kalba (angl. hate speech) tapo epidemija. Vis plačiau ir garsiau prabylama, kad anoniminis kito žmogaus žeminimas, tyčiojimasis viešojoje erdvėje turi būti traktuojamas ne kaip nuomonės išreiškimas, bet kaip nusikaltimas. Vis mažėja palaikančiųjų poziciją „duok durniui kelią“. Visuomenės apklausos džiugina pokyčiais: daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų neapykantos kalbos internete jau nebelaiko saviraiškos laisve, daugėja pasiryžusių imtis teisinių veiksmų, jei asmeniškai susidurtų su neigiamais komentarais internete.